Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (651)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (651)

Pasakojimų cikle apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones toliau žvalgysimės Herkaus Manto g. 2-ajame name, kuriame veikė ir Lietuvos žuvies pramonės susivienijimas- "Litrybpromas".

Šiandien "Litrybprome" toliau dairysimės vieno iš generalinio direktoriaus pavaduotojų statybų reikalams Olego Myciko našlės Danutės Mycik akimis. Jos sudrėkdavo, kai kalbėjomės apie sutuoktinio darbą ir veiklą. O ypač apie jų romantišką pažintį. Danutė tvirtino jų šeimą buvus laiminga. Nuo vyro mirties praėjo ketveri metai. Drėgmė akyse ir balso virpėjimas visiškai suprantami. Bet - apie viską toliau ir nuosekliau.

"Netampyk tu tos štangos"...

Kai šokiuose Turgaus gatvės prieškarinio ir pokarinio banko patalpose įsikūrusiuose kultūros namuose ant parketo sukosi Olego ir Danutės pora, niekas negirdėjo besimezgančio romano pokalbio: "Jūs tokia nuostabi, kaip lengva su jumis šokti", - čiulbėjo Olegas. O aš jam tiesiai šviesiai išpyškinau, kad jį pažįstu iš sporto salės. Jis nė kiek nenustebo, pareikšdamas, kad jį visa Klaipėda pažįstanti. Su tokiu savos vertės pajautimu, kad nė kiek tuo nesuabejojau",- prisipažino Danutė.

Apie tolesnį pažinties tęsinį - kino teatrus, saldainius, gėles jau buvo užsiminta anksčiau. Ypač Danutei darydavo įspūdį saldainiai su riešutais šokolade. Tokių parduotuvėse nebūdavo. Klaipėdoje dar nebuvo ir "Albatroso", kuriame už popierinę valiutą - bonas - jūreiviai galėdavo nusipirkti užsieniuose gaminamų prekių. Bet, matyt, sunkiai dirbantiems jūrose, grįžus į krantą, būdavo galimybių nusipirkti to, ko klaipėdiečiai parduotuvėse nebūdavo regėję. Tuo labiau - ragavę.

Kartą Olegas, grįžęs iš reiso, Danutei pasiūlė pinigų. Ši ryžtingai jų kratėsi. Tada Olegas jai stačiokiškai išrėžė: "Pirmą kartą sutikau tokią durnelę."

Sporto salėje Olegas vis prižiūrėdavo Danutę: "Netampyk tu tos štangos, man reikia sveikos žmonos", - perspėdavo. Nors apie santuoką dar nebuvo jokių kalbų.

"Man būdavo nepatogu dėl tokio jo išskirtinio dėmesio ne tik trenerio, bet ir sporto draugių akyse. Bet kartu ir malonu, kai po treniruočių manęs laukdavo ir lydėdavo į namus", - prisiminė Danutė.

Bet jų romantišką draugystę 1961 m. gruodį sudrumstė Olego Myciko gautas šaukimas tarnauti sovietinėje armijoje. "Strojbatas" - statybinis būrys - kiekvienas, kuriam teko tokia dalia, pasakytų, ką tai reiškia. Tačiau tai vis tik geriau nei povandeninis laivas ar ir Baikonūras. Tačiau šeštojo dešimtmečio šauktiniai apie visokias radiacijas ir kosmosus dar nenutuokė. "Strojbatas" - jau skambėjo pakankamai grėsmingai.

PREZIDIUMAI. O. Mycikui su pačiais pačiausiais tekdavo sėdėti ir prezidiumuose. O tai reiškia, kad buvo priskiriamas partinim ūkiniam aktyvui. Taip anuomet būdavo vadinamas elitas.

Nepamirštamos Kalėdos

Paprastai šauktiniai į armiją būdavo "suštabeliuojami" į vagonus per Kalėdas ir Velykas. Olegas į vagoną turėjo būti "pakrautas" 1961 m. Kalėdų pirmą dieną - gruodžio 25-ąją.

"Prieš tai buvau pakviesta į Olego... gimtadienį, nors jis gimęs gegužę. Atsisveikinimas su gausybe draugų, na, ir su manimi, vyko "Klaipėdos" restorane. Gal pirmą kartą jame lankiausi net nežinodama, kad prieškariu čia buvo moderniausias Lietuvoje "Viktorijos" restoranas", - pasakojo Danutė.

Tik keliais sakiniais priminsiu, kuo "Viktorija" "perspjovė" Kauno "Metropolį": restoranas-viešbutis turėjo automobilį su logotipais. Juo į viešbutį būdavo pargabenami svečiai iš geležinkelio stoties. Čia juos būtinai pasitikdavo šveicoriai su livrėjomis.

Ir dar - "Viktorijos" restorane buvo... vimdykla su vimdymo įrenginiu.

Tas įrenginys būdavo tam atvejui, jei pačių įvairiausių rangų prieškario klaipėdiečiai, susirinkę puotauti kokia proga, persivalgydavo. Padauginusių alkoholio, sako, nepasitaikydavo.

Kai Olegas pakvietė savo draugus atšvęsti gimtadienio, Kalėdų, Naujųjų metų ir atsisveikinti visas šias progas kartu sudėjus, žinoma, tų prieškarinių modernybių nebuvo likę ir ženklo. Nei šveicorių su livrėjom, nei batų valytuvų, anei mašinų su "Viktorijos" logotipais.

Šveicorių atstodavo administratorius, kuris turėjo teisę už rublį ar tris kyšio į restoraną ką nors įleisti arba ne. Žodžiu, buvo didelis viršininkas. Mat eilės prie tuomet negausių Klaipėdos užeigų nutįsdavo keliasdešimtmetrinės.

Kaip Olegui pavyko susitarti dėl tokio draugų baliaus, Danutė nežinojo. Iš kur ant vaišių stalo restorane radosi juodųjų ir raudonųjų ikrų - taip pat. O ir deficitinis šampanas liejosi laisvai. Matyt, Olegas, kuris nuomojosi butą su kažkokiu kapitonu tame pačiame name kaip ir restoranas-viešbutis, su darbuotojais buvo užmezgęs patikimus ryšius, kurie tuomet turėjo "blato" ženklą.

Danutė toje puotoje pirmą kartą gėrė šampano ir ragavo ikrų. Jie panelei nelabai patiko, bet, Olego raginama, vis dėlto juos valgė. O po kelių dienų vyko palydos į armiją. Žinoma, Danutė ėjo išlydėti Olego. Bet - jokių raudų, jokių priesaikų. Tik, pajudėjus šauktinių prigrūstų vagonų sąstatui, ilgai mojavo, kol horizonte išnyko traukinio paskuigalis. Ir... prasidėjo trejų metų laukimas. Grįžtančio...

Anonsas

Kitą savaitę - apie Danutės ir Olego laiškus iš Klaipėdos ir Pamaskvės, Danutės kelionę į Ogninską, kur sovietinės armijos šauktinis tiesė kelius. Ir apie tai, kaip grėsė įvykti skyrybos dar nesusituokus...

Bus daugiau.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder