Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (653)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (653)

Pasakojimų cikle apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones toliau žvalgysimės Herkaus Manto 2-ajame name. Čia buvo įsikūręs ir Lietuvos žuvies pramonės susivienijimas - "Litrybpromas".

"Litrybprome" toliau dairysimės vieno iš generalino direktoriaus pavaduotojų statybų reikalams Olego Myciko našlės Danutės Mycik akimis. Tęsiame jų pažinties, meilės ir jos išbandymų istoriją.

Netikėta akistata

Taigi Olegas Mycikas, tarnaudamas armijoje, kažkur Pamaskvės "strojbate" rausia kelius, o panelė Danutė Kaminskaitė dirba, sportuoja, mokosi Kauno politechnikos institute (KPI). Sėkmingai apsigynusi diplomą apie sardinių konservų gamybą, paskiriama dirbti Žuvies konservų gamyklos kadrų skyriuje.

"Gamyba buvo tiek patobulėjusi, kad didžioji konservų dėžučių dalis būdavo skiriama eksportuoti. Nei klaipėdiečiai, nei kitų Lietuvos miestų gyventojai tų spalvingų dėžučių akyse neregėjo, o ir parūkytų sardinių, menkių aliejuje skonių nejuto", - pasakojo Danutė.

Kai Olegui tarnauti liko keli mėnesiai, laiškai keliavo tik iš Klaipėdos.

"Tris mėnesius bergždžiai laukiau Olego laiškų. O pašto dėžutė vis buvo tuščia. Kartą, sukaupusi drąsą, bandžiau skambinti į dalinį. Niekas neatsiliepė. Buvau laisva galvoti, ką norėjau. Žinoma, sielvartavau. Ir štai vieną dieną į gamyklos kadrų skyrių įžengia jis. Man atrodė - visiškai sužlugdytas, nebeatpažįstamas. Pareigos yra pareigos. Paklausiau, ko reikia? Puola į glėbį su stebuklingu žodžiu "Atsiprašau". Apkabino ir jau nebepaleido. O aš jau nebesitikėjau, kad jį pamatysiu. Tokį svetimą. Aš mylėjau tokį, kokį išlydėjau į armiją. O ne tą, koks grįžo. Bet pamažu Olegas sugebėjo atitirpdyti mano širdelę. Naujuosius 1965 metus pasitikome kartu", - prisiminė Danutė.

Prieš vestuve Olegas Danutę vežėsi į Odesą pristatyti tėvams ir giminaičiams. Buvo ir kultūrinė programa. Šioje nuotraukoje Danutė Odesos teatre.

"Jis atsiaugino ūsiukus, vėl buvo elegantiškas, galantiškas ir dėmesingas. Toks pat, kaip prieš armiją", - klostė p. Danutė.

Ir vėl - išsiskyrimas

Labai netrukus Olego laivas buvo nuplukdytas remontuoti į Taliną. Tas laivas išplukdė ir šturmaną prižiūrėti remonto eigos. Vėl kupini ilgesio laiškai iš ten.

Danutės širdelė neatlaikė - išsiruošė mylimojo aplankyti. Taline jiedu kartu pasitiko Naujuosius. Ten ji suprato, koks mylimasis jaučiasi vienišas - be klaipėdiečių draugų, be jos. Įvyko tai, kas galbūt seniai turėjo įvykti... Danutė, žinoma, saugo visus Olego laiškus. Bet parodyti ryžosi tik vieną. Tą, kurį gavo iš Talino tik spėjusi sugrįžti į Klaipėdą.

1965 m. Danutė Kaminskaitė ištekėjo už Olego Myciko.

"Sveika, mano mylimoji. Šiandien pirmoji vachta be tavęs. Danutėle, vakar, kai aš tave išlydėjau, man taip buvo ilgu ir vieniša, neradau sau vietos. Važiavau pas Piotrą, bet namuose jo neužtikau. Gal pusvalandį paplepėjom su jo žmona. Ir grįžau į laivą. Visą vakarą žiūrėjau televizorių. Mano mylimoji, taip negerai, kad tavęs nėra šalia. Vis atrodo, atsivers durys, ir tu ateisi. Gavau sveikinimo atvirukus iš namų ir iš babos su teta. Tau perduoda nuoširdžiausius sveikinimus ir šilčiausius linkėjimus. Parašė, kad pats pirmiausias tostas, sutikus Naujuosius, buvo už mudu. Tokios mano naujienos. Baigsiu laišką, ir pulsiu rašyti jūrinės astronomijos kontrolinių darbų. Bet mintimis būsiu su tavimi. 04 01 1965."

Skaitydama tą, visai ne man skirtą laišką, galvojau, ar šiandieninės jaunosios kartos sugebėtų taip paprastai parašyti apie tai, kas svarbiausia? Gal. Bet tai tebus elektroniniu būdu rašyta. Ir kažin, ar į kokias saugyklas atidėta. Pražus kartu su eiliniu kompiuterio "smigimu". O va, popierinis laiškas atlaikė 55 metus. Ir dar kiek atlaikys, kai rūpestingai saugomas...

Anonsas

Kitą savaitę - dar šiek tiek Danutės ir Olego epistoliarinio palikimo ir tolesnio judviejų gyvenimo klostymosi detalių. Ir apie keliones po Užkarpatę, ir apie beveik rojų šioje žemėje - kas galėtų pagalvoti - Mozambike.

PRAŠYMAS

Saga apie Herkaus Manto 2-ąjį namą artėja į pabaigą. Po to ketinu pagaliau įžengti į Klaipėdos dalį, kuri vadinama Smiltyne. Ji be galo įdomi savo istorija. Nemenkiau įdomi ir gyvenimu po II pasaulinio karo. Kai į ją, kaip ir į Klaipėdą, suvažiavo žmonės iš visų pasviečių. Ką jie čia rado, ką dirbo, kokį gyvenimą kūrė? Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti, pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "Didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. adresu [email protected].

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder