"Litrybprome" toliau dairysimės vieno iš generalino direktoriaus pavaduotojų statybų reikalams Olego Myciko našlės Danutės Mycik akimis. Tęsiame jų pažinties, meilės ir jos išbandymų istoriją.
Ir vėl - laiškai
Kai Danutė grįžo iš Talino, aplankiusi Olegą ir su juo sutikusi 1965-uosius metus, netrukus ją pasivijo Olego laiškas: "Sveika, mano mieloji. Dabar jau 12-ta nakties. Iki galo žiūrėjau televizijos transliaciją. Išjungiau. Ir nusprendžiau truputį mintimis pabendrauti su tavimi. Iki dviejų dienos spausdinau, paskui - kontrolinis darbas: jūreivystės astronomija. Išsprendžiau visus uždavinius. Rytoj peržiūrėsiu, nes šiandien nuo to kontrolinio ir uždavinių sprendimo galva ištino. Eiti dabar nėra pas ką. Tai graušiu mokslų granitą. Kad tik greičiau susitikčiau su mano miela, šaunia, gera ir gražia Danute.
Jau nekantraudamas laukiu žinučių iš tavęs. Ir jaučiuosi labai laimingas, kad Tu esi - šauni, kukli."
Laišką Danutei Olegas užbaigė savo sukurtu eilėraščiu, kuriuo prisipažino pirmą kartą Naujuosius sutikęs su mylima. Ir kad tie metai nušvistų laimingomis vestuvėmis.
Vestuvės buvo įsimintinos
1965 m. balandžio 30 d. Olegas ir Danutė susituokė. Puota buvo keliama Danutės vyresniosios sesers bute Sportininkų g. "Aš dabar net neįsivaizduoju, kaip mes ten ir tilpome - mano visa giminė, atvažiavo Olego tėvai iš Odesos, tik jo sesuo negalėjo ištrūkti iš darbų Odesos universitete, kur ji dėstytojavo. Mano, Olego gausūs draugai - visi prie vieno stalo netilpo. Keisdavosi pamainomis", - prisiminė p. Danutė. Ak, toji jaunystė - ankštuma vestuvinės puotos visai netemdė. Atvirkščiai, buvo savotiška atrakcija, kokių dabar vestuvių planuotojai net nesugalvotų, jas rengdami kokiose pilyse ar šiaip kokių dvarų įspūdinguose interjeruose.
Beveik ultimatumas
Kai O. Mycikas suremontuotu laivu iš Talino grįžo į Klaipėdą, dar kurį laiką šturmanavo. Kartą, grįžusį iš reiso, Danutė tradiciškai pasitiko su gėlėmis. Kai jie liko vieni du, išdundėjus draugų būriui, Olegas paprašė: "Nusirenk." Matydamas nuostabą mylimosios akyse, paragino: "Renkis, renkis." Danutė pakluso. Iš lagamino Olegas traukė drabužius ir avalynę. "Jis nuo galvos iki kojų aprengė mane taip, kad, kai grįžau į namus, mama vos atpažino. Mat Olego laivas buvo užplaukęs į uostą Vokietijoje. Ir jis pirko drabužius ne sau, ne savo tėvams. Man,"- pasakojo Danutė.
Olegas Mycikas, baigęs mokslus Kaliningrado aukštojoje, pažadą Danutei tęsėjo - pradėjo dirbti krante - "Baltijos" žvejų kolūkyje. "Litrybprome" dirbti pradėjo tuomet, kai jau buvo sukaupęs didelį patirties bagažą - ir jūroje, ir krante. Šioje nuotraukoje jis su delegacija iš Švedijos, kurioje buvo užsakyta įranga statomiems šaldytuvams įvairiuose Lietuvos miestuose.
Danutės MYCIK archyvo nuotr.
Kai Olegas ir Danutė susituokė, apsigyveno pas Danutės mamą. Radiogramos, telegramos iš jūros, žinoma, negalėjo atstoti normalaus šeimos gyvenimo. Jaunamartė ryžosi iškelti beveik ultimatumą: arba ji, arba jūra. Danutė savęs neįsivaizdavo nuolatiniame laukime, kada mylimasis grįš iš jūros, kad po kokių dviejų savaičių vėl prašaptų joje. Olegas pažadėjo ieškoti galimybių dirbti krante. Tas ir pačiam rūpėjo, nes kažkaip reikėjo užbaigti mokslus Kaliningrado aukštojoje. Nuotoliniai būdai tuomet dar neegzistavo.
Violeta
Kai 1967 m. Danutė jau laukėsi, Olegas vis jai į ausį šnabždėdavo: "Mano Danutė padovanos man sūnelį." Tuomet dar nebuvo aparatūrų, nustatančių vaikelių lytį dar įsčiose. Danutė lygiai taip pat švelniai jam pritardavo: "Ko lauksime, to ir sulauksime."
Ji labai nustebo, kai vieną dieną Olegas "apvertė plokštelę": "Žinai, kažkaip užplūdo mintys, kad visai gerai būtų susilaukti dukrelės." Danutė atsakė taip pat: "Ko lauksime, to ir sulauksime."
Taip ir įvyko - susilaukė Violetos. Ak, kokie buvo džiaugsmai ir Klaipėdoje, ir Odesoje. Netrukus iš jos atvyko Violetos seneliai pasidžiaugti anūkėle. Žinoma, ja džiaugėsi ir Danutės mama. Taip jau susiklostė, kad naktimis Olegas prie jos lovytės budėdavo. Danutei tai atrodė visai natūralu - devynis mėnesius ji ją taip rūpestingai nešiojo, dabar jos vyro eilė pasistengti...
Anonsas
Kitą savaitę - tolesnio judviejų gyvenimo detalės. Ir apie keliones po Užkarpatę, ir apie beveik rojų šioje žemėje, kas galėtų pagalvoti, - Mozambike.
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.
PRAŠYMAS
Saga apie Herkaus Manto 2-ąjį namą artėja į pabaigą. Po to ketinu pagaliau įžengti į Klaipėdos dalį, kuri vadinama Smiltyne. Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti, pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "Didžiosios žemės". Rašykite el. p.: [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą