Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (91)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.

Šiandien toliau dairysimės Herkaus Manto 23-iajame name, kuriame veikia viešbutis ir restoranas "Navalis".

Lemtingas pasimatymas

Didžiausias fantazijų žadintojas tarp buvusių šio namo gyventojų - poetas keturvėjininkas Salys Šemerys- 
Šmerauskas. Pasiraususi keturvėjininkų kūrybos bibliografijoje ir memuarinėje literatūroje labai nustebau, kai poetas buvęs ne koks bohemiškas plevėsa, o gana uždaras ir labai jau tvarkingą gyvenimą "ėjęs" žmogus.

Labai tvarkingai jis susirado ir žmoną Leoniją iš Katyčių - per skelbimą laikraštyje. Pasiskelbta buvo 1938 m. pradžioje. Per laiškus kiek susipažinę, Salys ir Leonija pirmą kartą susitikti sutarė Klaipėdoje, Prezidento Smetonos alėjos (dabar - Liepų g.) aikštėje (dabar - K. Donelaičio).

"Buvo ankstyvo pavasario pirmoji dienos pusė, švietė saulė. Abu buvom pasipuošę: einant į tokį susitikimą, kiekvienas nori padaryti geriausią įspūdį. Jisai su tamsiai pilku paltu, naujais batais, naujom odinėm pirštinėm. Aš - taip pat tamsiu paltu ir tamsia, be brylių skrybėlaite, nuo kurios leidosi šydas ant veido. Norėjau būti elegantiška. Augalota, liekna, nedažyta, nelakuota, natūrali, atrodanti drąsi. Nors niekada nebuvau tame mieste, būdama 17 metų išdrįsau vykti į tokį pasimatymą. Dieną vaikščiojom Smiltynės takais, papietavom "Viktorijos" restorane. Pietūs kainavo 2,5 lito kiekvienam. Popiet užsimaniau apžiūrėti Klaipėdos Smeltės priemiestį ir miesto apylinkes. Išvažiavę į užmiestį ilgai ėjom pėsti. Tik daug vėliau jis man prisipažino, kad toje išvykoje kentėjęs pragaro kančias - spaudė naujai pirkti batai, bet jis nedrįsęs apie tai man pasakyti. Tik pavakare atsikvošėjęs, kai sėdėjom kine "Kapitol" ir žiūrėjom filmą. Vakare išvykau namo traukiniu iki Stoniškių, po to 13 kilometrų iki Katyčių", - pirmą pasimatymą savo memuaruose "Mes buvom tokie" aprašo Leonija Šmerauskienė.

Kai namiškiai Leonijos teiravosi, kaip sekėsi, ji pasakė tik tiek: "Truputį senas man, bet galėčiau prie jo priprasti." Po to S. Šemerys keletą dienų viešėjo Katyčiuose. Jam išsyk patikę, kad valgiai buvo paduodami labai švariuose induose'85 Kai Leonija ir Salys tuokėsi, jam buvo 41-eri, jai - 18 metų.

"Iš pradžių to amžiaus skirtumo nejaučiau. Aš buvau jo pirmutinė žmona, ne antroji, kaip kai kas yra linkęs klaidingai manyti. Šmerauskas buvo sportiškas, lieknas, judrus. Bet kai jis sulaukė 50, o aš 27, santykiai pradėjo keistis, ir aš dėl to ėmiau kentėti. Kai jam buvo 60, o man 37-eri, labai jaučiau amžiaus skirtumą", - prisiminimuose atviravo Leonija.

Pasak jos, vyras jos išgyvenimus nujausdavęs, o gal ir žinodavęs. Kai ji namuose dūsaudavo, jis šypsodamasis netgi guosdavo: "Pereis, pereis!". Ir pereidavo. Šmerauskai kartu, kol juos išskyrė Salio mirtis, išgyveno 42 metus.

Naminiai įpročiai

S. Šemerys, pasak Leonijos, nuolat kartodavo: "Sveikata yra ne "dievų dovana", ją reikia užsidirbti." S. Šemerys į gryną orą eidavo kasdien: vasarą į pajūrį degintis saulėje ir maudytis, kitais metų laikais irgi į pajūrį arba mišką pasivaikščioti. Žiemą, kada susidarydavo sąlygos slidinėti, traukdavo su slidėmis į mišką. Ir nuolatos prisimindavo prieškario metus, kai jis slidinėdavo Neringoje.

Tos išvykos į gamtą trukdavusios 2-3 valandas. Paskui S. Šemerys sėsdavęs prie rašomojo stalo. "Dirbdavom prie langų: jis prie vieno, aš prie antro, atsisėdus ant sofos kampo", - naminę tvarką minėjo L. Šmerauskienė.

Svečiai Šmerauskų namuose būdavo labai reti. Ir tik iš anksto sutarus. Jei kas užklysdavo netikėtas ir nelauktas, tai būdavo paskiriamas pasimatymas, kada galėtų bendrauti. Kadangi Šmerauskai, kaip ir kiti Herkaus Manto 23-ojo namo gyventojai, gyveno tik su daliniais patogumais (be centrinio šildymo ir šilto vandens, su tualetu koridoriuje), atitinkamai su daliniais patogumais būdavo apsieinama ir taisant maistą. Tam buvo naudojamas "kero gazas" - kažkas panašaus į primusą. Jaunajai kartai ir vienas ir kitas prietaisas jau nebepažįstami. Juos galima sulyginti su dujine virykle. Skirtumas tik tas, kad reikėjo rūpintis žibalu.

Labai įdomūs L. Šmerauskienės pastebėjimai dėl šeimos biudžeto. Matyt, ji buvo "finansų ministrė", nes labai tiksliai savo prisiminimų knygoje yra nurodžiusi šeimos pajamas ir išlaidas. Kai ji 1939 m. atvyko į Klaipėdą gyventi pas Šemerį-Šmerauską, jis uždirbdavęs 635 litus. Kadangi Klaipėdos krašte buvo įdarbinimo apribojimų valdininkų žmonoms ( mokytojas buvo priskiriamas valdininkams), Leonija nedirbo, kaip ir kitų valdininkų žmonos, rūpinosi namais. Tačiau Salio uždirbamų pinigų pakakdavę.

Buto nuoma atsieidavusi 90 Lt, maistui abiem pakakdavę 100-120 Lt. Aiškesniam perkamosios galios suvokimui buvo priimta mėnesio pajamas lyginti su vieno centnerio rugių ar vieno kilogramo sviesto kaina. Kadangi "valdiško" sviesto kilogramas vasarą kainuodavęs 3,60 Lt, žiemą - 4 Lt, o turguje būdavo galima nusipirkti už 2-3 Lt, tai vidurkiu būdavo laikomi 3 Lt. Už Salio mėnesinį uždarbį būdavo galima nusipirkti net 212 kg sviesto. Vadinasi, jo alga buvo netgi labia didelė.

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Šmerauskai persikėlė į Vilkaviškį, paskui - Kybartus, kur S. Šemerys taip pat mokytojavo. 1941 m. jo mėnesio uždarbis būdavęs 80 markių, kai sviesto kilogramas turguje jau kainuodavo 50 markių.

Gyvenimas sutuoktinius privertė imtis žemės ūkio, kuriame nei vienas, nei kitas nieko neišmanė, nes ir vienas ir kitas buvo užaugę amatininkų šeimose. Salys - staliaus, Leonija - laikrodininko ir juvelyro šeimose Tačiau kaimynų patarimais ir lysves susikasė, ir daržovių prisisodino. O štai mėsa būdavusi didelė prabanga. Šmerauskai iki gyvenimo pabaigos su dideliu dėkingumu prisimindavo ūkininkus, kurie į mokyklą atveždavę mėsos, kurią mokytojai draugiškai pasidalindavę. Tiesa, patys Šmerauskai laikydavo vištų ir žąsų. Tikriausiai, karo metais jie vištienos ir žąsienos atsivalgė, nes pokariu Klaipėdoje paukštienos visai nemėgdavę.

Dar gyvenant Vilkaviškyje, į pasaulį atėjo dukrelė Erdmė. Baisiausia, kad karo metais nieko nebebūdavo galima įsigyti už pinigus. Labiausiai trūkstami dalykai - žibalas, muilas, dažai drabužiams dažyti.Bet baisiausia buvo tuomet, kai 1944 m. rugpjūčio ankstų rytą į Šmerauskų namų duris pasibeldė lauko policija ir pranešė, kad yra evakuojami. Per kelias valandas reikėjo susiruošti ir rinktis aikštėje. Toliau - pėsti į Stalupėnus. Juose susodino į gyvulinius vagonus ir vežė Vakarų link. Kur - niekas nesakė. Vežė pro Berlyną, Branderburgą.

Giorice apgyvendino barakuose, baisiame blakyne. Stengėsi ištrūkti iš to pragaro. Ir Šmerauskai pabėgo į Branderburgą. Stogą virš galvos surado, tačiau gyventi nebuvo už ką. Teko skolintis iš ten atsiradusių pažįstamų. O Salys-Šmerauskas netrukus įsidarbino braižytoju Vernerio kompanijoje. Tačiau skolas grąžino tik tuomet, kai Leonijos tėvai atsiuntė pinigų. Kaip Šmerauskai grįžo į Lietuvą, žinių nepavyko aptikti. Bet kažkaip grįžo. Ir Branderburgo laikotarpio patirtis jiems labai pravertė pokariu dėl įgytų taupumo įpročių: Salio gautos pajamos būdavo išdalinamos į 32 vokus. Kiekviename jų būdavo įdedama suma, reikalinga dienos išlaidoms. 32-ajame voke - pinigai pramogoms. Dažniausiai kinui, kurį Šmerauskai dievindavo.

Gražina JUODYTĖ