Anikės iš Taravos sugrįžimo ištakos

Į redakciją atėjo žilas vyriškis. Prisistatydamas rusiškai su akcentu, jis ištiesė vizitinę kortelę. Heinz Radziwill... Offenburg...Iškart supratau, kad šis žmogus - iš Vakarų Vokietijos, turistas, kurių dabar Klaipėdoje gana daug. O dėl pavardės - Lenkijos muziejuose esu matęs daugybę eksponatų su parašais Radziwill. Atmintimi perbėgo garsioji Radvilų - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų - giminė...

Vėtytas ir mėtytas

Neapsirikau. Besišnekučiuojant sužinojau, kad Heinco Radvilos protėviai, reformatų tikybos Lietuvoje skleidėjai, dėl katalikų spaudimo buvę priversti apsigyventi Rytų Prūsijoje. Jo tėvai iki Antrojo pasaulinio karo yra gyvenę Ragainėje, Tilžėje, kalbėjęsi lietuviškai. Iš šešių jų vaikų vyriausioji duktė gyveno Klaipėdoje. Dirbdami geležinkelio tarnautojais, Radvilos dažnai keldavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Sunkų gyvenimą jam, kaip ir daugeliui to meto žmonių, užkorė Antrasis pasaulinis karas. Mobilizuotas į hitlerinę kariuomenę, jis ėjo karo keliais per visą Europą, kol Kurše pateko į sovietinės armijos nelaisvę. Iki 1950-ųjų su kitais karo belaisviais dirbo Karelijos miškuose, Leningrade statė namus. Karas sugriovė gyvenimo pradžią, sutrukdė laiku sukurti šeimą.

Gyvendamas Vakarų Vokietijoje dirbo komersantu tarptautinėje statybos kompanijoje, buvo jos dalininkas. Darbo reikalais jam tekę apvažinėti visą pasaulį... Dabar Heincas Radvila - jau pensininkas.

Gyvenimo kryžkelės

Po tokio svečio prisistatymo galėjai tik stebėtis painiomis istorijos, gyvenimo ir likimų kryžkelėmis: kilmingų lietuvių palikuonis turėjęs kariauti hitlerininkų pusėje prieš tą pačią Lietuvą, paskui pramokti rusiškai ir, vadindamasis sulenkinta lietuviška pavarde, nemokėti lietuviškai...

- Praėjusių metų rugsėjį, - toliau pasakoja Heincas Radvila, - aš vadovavau turistų grupei, kuri aplankė Klaipėdą. Daugelis mūsų pamatėme miestą po keturiasdešimties su viršum metų. Šiandieninė Klaipėda mums padarė labai didelį įspūdį, juolab kad daugelis iš grupės nesitikėjo, kad miestas bus taip atstatytas ir taip išaugęs, kad jame tokia intensyvi ūkinė veikla. Mus maloniai nustebino ir restauruojamas senamiestis, ypač teatras. Daugelis buvusių klaipėdiečių prisiminė, kad prie teatro stovėjo poetui Simonui Dachui skirtas fontanas su skulptūra "Onutė iš Taravos". Toji skulptūra buvo Klaipėdos simbolis. "Onutė iš Taravos" - S. Dacho sukurta meilės daina. Ją girdėjau dainuojant abiejose Vokietijose, Šveicarijoje, Austrijoje. Ji, tapusi liaudies daina, spausdinama vokiškuose dainynuose. Buvusieji jūsų miesto gyventojai ir daugelis žmonių Vakarų Vokietijoje, kituose kraštuose pageidautume ir sveikintume, kad šis paminklas būtų atstatytas...

KLAIPĖDOS ŠVENTĖS - PRIE ANIKĖS. Kai tik Anikė sugrįžo į Teatro aikštę, beveik visos šventės šurmuliuoja aplink ją. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Laikmečio fonas

- Pone Radvila, man teko girdėti apie "Onutę iš Taravos", mačiau buvusios skulptūros nuotraukas. Negaliu tvirtinti, bet pasakojama, kad "Onutę" iš Teatro aikštės iškėlė hitlerininkai, palaisvindami vietą fiurerio biustui... - Visai galimas dalykas. Dabar, kada istorija ir gyvenimas žmoniją daug ko pamokė, šią senąją, iš gyventojų aukų pastatytą, skulptūrą reiktų atstatyti. Mes galėtume visas išlaidas padengti mūsų šalies valiuta. Tai būtų abiejų valstybių, abiejų tautų tarpusavio supratimo ženklas. Įsivaizduokime restauruoto teatro ir atstatytos "Onutės iš Taravos" skulptūros su fontanėliu atidarymą! Tai būtų didelis ne tik jūsų miesto, bet ir tarptautinis įvykis! Atstatyta skulptūra - senasis miesto simbolis - taptų ir turistų traukos objektu. Galbūt su tokiu pasiūlymu nesikreipčiau, jei ne ankstesnė ir gana sėkminga mano organizacinė veikla. Man pavyko organizuoti lėšų rinkimą Gdansko Marijos katedros vargonams atstatyti. Padovanojome apie milijoną markių. Prisidėjome ir prie pilių restauravimo Lenkijoje. Kadangi Lietuva - mano protėvių šalis, kadangi ji tėvynė daugelio kartų, turinčių Radvilų pavardę, aš labai džiaugčiausi, kad mano pasiūlymas atstatyti skulptūrą būtų įgyvendintas. Tai būtų ir mano asmeniškas indėlis. Klaipėdos skulptūrų parke įsitikinome, kad jūs turite puikiausių skulptorių, kurie galėtų atkurti "Onutę iš Taravos", - siūlo Heincas Radvila. Nuo praėjusių metų rudens Klaipėdą gana gausiai lanko turistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos, kitų užsienio šalių.

Daugelis Vakarų Vokietijos turistų mūsų mieste ir buvusiame Klaipėdos krašte yra gimę, gyvenę iki karo ir po jo. Visiškai suprantama gimtųjų vietų nostalgija, noras aplankyti vaikystės ir tėvų gimtinės žemę. "Tarybinės Klaipėdos" redakciją pasiekia Oldenburge leidžiamas leidinėlis "Memeler Dampfboot" ("Mėmelio garlaivis"). Jame pastaruoju metu spausdinama daug turistinių skelbimų, kviečiančių aplankyti Tarybų Sąjungą - Leningradą, Taliną, Rygą, Vilnių, Klaipėdą. Daug spausdinama ir kelionių į Klaipėdą įspūdžių. Juose buvusieji klaipėdiečiai išreiškia savo požiūrį į dabartinę Klaipėdą, mato joje ir daug gera, ir daug bloga. Mes ne prieš objektyvų žvilgsnį, tačiau kai kam norime priminti, kad Klaipėdą sugriovė ne tarybų valdžia, o pačios Vokietijos sukeltas karas, dėl kurio kataklizmų iš Klaipėdos krašto turėjo pasitraukti ne tik dauguma vokiečių tautybės, bet ir dalis lietuvių gyventojų. Mes už žmogiškus, svetingus santykius, draugišką bendravimą ir bendradarbiavimą, tačiau koks save gerbiantis žmogus nusileis prieš šmeižtą, prieš istorijos ir gyvenimo tiesos iškraipymą. Ką reiškia pasitaikantys šūkiai: "Mėmelis dar neprarastas", "Mes dar sugrįšime"? Ogi paprasčiausią revanšizmą, kuris dabartiniams Klaipėdos gyventojams negali nekelti pasipiktinimo.

Kokios garantijos paspausti tiesiamą ranką?

Išdėsčiau p. Heincui Radvilai šiuos samprotavimus, kad atskleisčiau gana sudėtingą jo pasiūlymo foną. Pats Heincas Radvila prisistatė kaip geranoriškas sudėtingos ir prieštaringos biografijos žmogus. Jo šiandien tiesiamą ranką reikia ne tik mandagiai, bet ir svetingai paspausti. Bet kur garantijos, kad kilnus liaudies rašytojui skirtos skulptūros atstatymo darbas nebus revanšistų skandalingai išpūstas jiems rūpimu tonu? - Užtikrinu, kad mano ir mano draugų pažiūros yra priešingos revanšistinėms. Mes blaiviai ir realistiškai žiūrime į dabartines Europos valstybių sienas, o į pasitaikančius revanšistų svaičiojimus nėra ko kreipti dėmesio. Be to, prie Simono Dacho asmenybės negražūs kėslai netinka, nesiklijuoja... Tiesa, paminklo S. Dachui atstatymas būtų sensacija gerąja prasme - apie tai rašytų stambiausi laikraščiai, rodytų televizija. Dori žmonės būtų dėkingi Klaipėdai, reikštų jai pagarbą. Tai būtų jūsų krašto išgarsinimas, nes daugelis žmonių Vakaruose nežino Lietuvos. Dauguma žmonių, paklaustų gatvėje, kur yra Mėmelis, kur Lietuva, tik patraukiotų pečiais... Atstatyta "Onutė iš Taravos" išgarsintų Klaipėdą, Lietuvą Europoje ir plačiau. Šiandien, kai aplink girdime apie dovanas sovietiniam Kultūros fondui iš viso pasaulio, Heinco Radvilos pasiūlymas nėra nelauktas. Jį verta apsvarstyti ir duoti konkretų atsakymą.

Simono Dacho pėdsakai Klaipėdoje

Norėdamas daugiau sužinoti apie Simoną Dachą, jam skirtą skulptūrą "Onutė iš Taravos", kreipiausi į Klaipėdos istorijos žinovą, menotyrininką, Lietuvos kultūros fondo Klaipėdos miesto rėmimo tarybos pirmininko pavaduotoją Joną Tatorį.

- Ir mes turime Radvilos pasiūlymą raštu, - atsiliepė J. Tatoris.

- Ką gi atsakėte?

- Kol kas nieko, norėtume žinoti ir visuomenės nuomonę.

- Dalykiškam žmogui reikia dalykiškai atsakyti!

- Sutinku, - atsakė istorikas ir ėmė pasakoti apie poetą bei jam skirtos skulptūros likimą.

Simono Dacho tėvas dirbo Klaipėdos pilyje lietuvių ir vokiečių vertėju. Mat tuo metu Prūsijos hercogai buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės vasalai. Taigi ir Klaipėdos kraštas turėjo vasalo statusą. Gali būti, kad Dachas buvo lietuvis ar mišrios šeimos atžala.

Simonas Dachas (1605-1659) - garsiausias to meto Rytų Prūsijos poetas, profesorius. 1640 m., jau būdamas filologijos magistru, tapo Albertinos (seniausios Karaliaučiaus mokyklos) rektoriumi... S. Dachas ilgainiui pasidarė populiariausiu - po Martyno Liuterio ir Pauliaus Gerharto - protestantiškų giesmių kūrėju. Lietuviškųjų Rytų Prūsijos parapijų pastoriai S. Dacho giesmes vertė į lietuvių kalbą... 1637 m. S. Dachas sukūrė "Onutę iš Taravos"... Skulptoriaus A. Kiuno sukurta skulptūra - tai pirmas mūsų krašte paminklas literatūriniam herojui...

Skulptūra turi sugrįžti...

S. Dacho paminklui - fontanui aukas pradėta rinkti 1910 metais. "Lietuviška ceitunga" rašė: "Smiltynėje įvyko speciali šventė, kurios pajamos skirtos Dacho paminklui statyti. Dalyvavo chorai, orkestras. Šventėje dalyvavo 7 000 žmonių. Vakare pakrantėje degė laužas... Vėl šventė. Mugė, leidžiamos popierinės raketos. Dalyvavo apie 11 000 žmonių... Aptarnavo penki garlaiviai..."

Istoriko ir menotyrininko J. Tatorio nuomone, "Onutė iš Taravos" turinti grįžti. Štai jo argumentai:

"Fontanas - istorinis senamiesčio akcentas. Išlikusios nuotraukos leidžia atkurti jo architektūrinę ir kompozicinę dalis. 1976 metais prie namo Herkaus Manto g. 20 galinio fasado buvo aptiktos fontano granitinės dalys, per spaudą buvo bandyta ieškoti "Onutės iš Taravos" skulptūros. Tačiau dingo ir rastosios akmeninės dalys. Jei jos išlikusios, tereiktų atkurti tik bronzinę skulptūrą ir poeto portretą.

Šis įvykis pakeltų mūsų šalies, Respublikos ir mūsų miesto prestižą tarptautiniu mastu. Reikia prisiminti tai, kad iš kapitalistinių šalių VFR šiuo metu yra pirmaujantis prekybinis partneris su SSRS, kad abiejų šalių santykiai plėtojami teigiama kryptimi. Klaipėdą su Brėmenu jungia nuolatinė navigacinė linija. Glaudūs mūsų uostamiesčio ryšiai su VDR. Taigi, fontano atstatymas reikšmingas ir politine internacionaline prasme.

Fontano ir skulptūros atstatymą skatina ir žmogiškieji tikslai. Šį paminklą statė visuomenės lėšomis, jam aukojo daug lietuvių. Paminklą buvo išardę naciai. Kurį laiką fontanas laikinai buvo sumontuotas dabartinėje Lietuvininkų (buvusi Pergalės) aikštėje.

Poeto S. Dacho kūryba buvo liaudiška, demokratiška, jo eilėraščiai virto dainomis. Savo pasaulėjauta jį galima lyginti su mūsų Strazdeliu, K. Donelaičiu. Poetas parašė eilių ir savam miestui Klaipėdai... Jis apgailestavo, kad karo dievas Marsas pasiglemžia vis daugiau klaipėdiečių sodų, sodybų (turėjo galvoje XVII amžiuje statomus miesto pylimus).

Fontano atstatymas turėtų ir ekonominę reikšmę. Plėtojantis tarptautiniam turizmui, į Klaipėdą atvyktų daugiau žmonių pažiūrėti atstatyto klaipėdiečio poeto paminklo. O turizmas naudingas miestui, Respublikai.

P. S. "Anikės iš Taravos" skulptūros sugrįžimas į Teatro aikštę nebuvo rožėmis klotas, nes būtent šioje aikštėje buvo numatyta įkurdinti kompoziciją lietuviškosios raštijos pradininkui Martynui Mažvydui (dabar ji stovi Lietuvininkų aikštėje). Skulptorius Regimantas Midvikis buvo jau bebaigiąs beveik 12 metrų aukščio granito skulptūrą. Tuometinė Klaipėdos inteligentija, istorikai susipriešino įvairiose diskusijose. Tačiau Anikė grįžo. Ir tai buvo nuostabi šventė.