Apie valią priešintis

Jie sudarė galimybę "Vakarų ekspreso" skaitytojams susipažinti su keliomis knygos ištraukomis. Baigdami leidinio pristatymą skaitytojams pateikiame Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Istorijos katedros vedėjo prof. V. Vareikio parengtą publikaciją "Hibridinis karas, rusakalbių faktorius ir Lietuva".

Politizuota istorija

Kuomet Rusijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas, šios šalies geokultūrinę įtaką Baltijos valstybėse ir vadinamojo artimojo užsienio šalyse buvo pradėta skleisti nauju lygmeniu - kaip globalinį projektą. Geopolitinis lygmuo paprastai yra realizuojamas per valstybinę galią, geoekonominis - darant įtaką verslo struktūroms ir proteguojant verslą, susijusį su Rusija, o geokultūrinis lygmuo, formuojantis politinę naciją, yra nauja forma, pradėta taikyti prieš keletą metų, iškėlus "minkšto" kultūrinio imperializmo, analogiško JAV kultūrinei skvarbai, siekį.

Atsirado naujadaras "choritika" (kilęs iš graikiško choros), reiškiantis informacinę kultūrinę apsuptį. Geopolitika politizuoja kultūros reiškinius, paversdama juos politinio veiksmo elementais, "realpolitik" dalimi, tad buvo pasirinktas subtilesnis kelias - nuo kietos geopolitikos prie geokultūrinės sklaidos, įtaką skleidžiant per masinės komunikacijos priemones.

Istorijos įvykių vertinimų lūžis įvyko 2000-aisiais, kai kategoriškai išsiskyrė Baltijos šalių ir Rusijos pozicijos dėl 1939-1940 m. įvykių interpretavimo. Maskva pareiškė, kad jokios okupacijos nebuvo, o Baltijos šalys pačios savo noru pasirinko SSRS, kaip gynėją nuo agresyvių nacistinės Vokietijos užmačių. Tuomet tai greičiau buvo reakcija į 2000 m. Lietuvos Seimo priimtą įstatymą dėl žalos, padarytos per okupaciją, atlyginimo, negu siekis pateisinti Sovietų Sąjungos veiksmus. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, geokultūriniai pokyčiai buvo gilesni.

2000 m. balandį V. Putinas patvirtino naują karinę doktriną, kuri savo piliečių "diskriminaciją" užsienyje apibūdino kaip vieną karinių grėsmių, su kuriomis susiduria Rusija. 2001 m. pasakytoje kalboje Federacijos taryboje jis ją praplėtė, įtraukdamas ne tik Rusijos piliečius, bet ir "tėvynainius" - terminą, kuris gali būti naudojams kalbant apie bet kurį prokremliškos orientacijos rusakalbį.

2004 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus gavo Rusijos prezidento Vladimiro Putino kvietimą atvykti į Maskvą paminėti Antrojo pasaulinio karo baigties 60-mečio. Tačiau tuo pat metu Rusijos prezidentūra išplatino pareiškimą, kad Molotovo-Ribbentropo paktą Sovietų Sąjunga pasirašė siekdama užtikrinti vakarinių sienų saugumą, o su vėlesniais įvykiais Rytų Europoje šis paktas yra menkai susijęs.

2007 m. Rusijoje buvo įsteigtas polittechnologo, Rusijos valstybės dūmos nario Viačeslavo Nikonovo vadovaujamas fondas "Русский Мир" ("Rusų pasaulis"), kurio vienas iš tikslų - rusų kalbos ir kultūros sklaida užsienyje. Kartu skleidžiama ir "rusiškoji" Antrojo pasaulinio karo ir kitų istorinių įvykių versija. Rusijos užsienio reikalų ministerijos aprobuotuose leidiniuose, skirtuose rusų diasporai užsienyje, "Русский век" ir "Балтийский Мир" (šis orientuojasi į rusakalbius Baltijos šalyse ir gauna Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už tėvynainius užsienyje, paramą) pateikiama sovietinės istoriografijos interpretacija apie "išvaduojamąją" Raudonosios armijos misiją.

2009 m. gegužę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas išleido įsaką "Dėl Komisijos prie Rusijos Federacijos prezidento sudarymo, siekiant užkirsti kelią mėginimams falsifikuoti istoriją Rusijos interesų nenaudai". Komisijos tikslas - Rusijos ir užsienio šalių žiniasklaidoje ir mokslinėje literatūroje pateikiamos informacijos, vertinant Antrąjį pasaulinį karą, monitoringas ir analizė, ypatingą dėmesį kreipiant į padėtį posovietinese šalyse ir Baltijos valstybėse.

2006 m. pabaigoje Federacijos tarybos sekretoriatas parengė dokumentų rinkinį, kuriame įrodinėjama, kad Antrojo pasaulinio karo metais Latvijoje ir Estijoje iš vietinių gyventojų sudaryti junginiai, įėję į nacistinės kariuomenės sudėtį, vykdė karo nusikaltimus.

Į Baltijos šalių reikalavimus pripažinti sovietinę okupaciją Kremlius reaguoja nervingai ir skuba įdiegti savą istorijos versiją tiek Rusijos gyventojams, tiek tėvynainiams kitose Baltijos šalyse. Be paliovos kartojama, kad Baltijos "fašistai" ir ukrainiečių "nacionalistai" kariavo vokiečių pusėje, aktyviai dalyvavo naikinant žydus.

Ši propaganda yra skleidžiama subtiliai ir keliais lygmenimis - nuo valstybinio, kai užsimenama apie "europines ir tarptautines teisės normas ir ksenofobiją Baltijos šalyse", iki marginalinio, kai naudojamasi terminais, paimtais iš Stalino ar Gėbelso propagandos arsenalo.

Naujoji Rusijos užsienio politikos koncepcija nurodo, kad Rusija turi kovoti su fašizmo pasireiškimais, diskriminacija, agresyviu nacionalizmu, ksenofobija ir bandymais "perrašyti" istoriją.

Istorija politizuojama diegiant tokius naujadarus kaip "Pabaltijo fašistai". Vietoj Vokietijos dažnai vartojami žodžiai "nacistai", "fašistai", nors karo metais sovietų propaganda vadino juos tiesiog vokiečiais.

Iš viešo propagandinio diskurso išbraukus terminą "vokiečiai" atrodo, kad Sovietų Sąjunga kariavo su "hitlerininkais" ir "nacistais", kuriems padėjo "banderininkai" ir "Pabaltijo fašistai".

Komunistų nusikaltimų nagrinėjimas vadinamas Sovietų Sąjungos bei Rusijos "demonizavimu", akis badantys dviejų totalitarinių režimų panašumai ir Molotovo-Ribbentropo paktas, pagal kurį Maskva ir Berlynas pasidalijo Rytų Europą, Kremliaus išlaikomų polittechnologų pateikiami kaip nereikšmingi, šalutiniai įvykiai.

Per spaudą ir televiziją propaganda skleidžiama psichologinio poveikio lygmeniu, o bendra kryptis išlieka ta pati - Baltijos šalių gyventojai per karą palaikė nacistus, bet ir šias nedėkingas tautas "išvadavo" Raudonoji armija. Pabrėžiama, kad išvadavimo operacijoje dalyvavo ir sovietinės lietuvių, latvių, estų divizijos, o Baltijos šalių politinis provakarietiškas ir "etnokratiškas" elitas kaltinamas tuo, kad jis neva stengiasi perrašyti istoriją.

"Rusų pasaulis" ir tėvynainių vaidmuo

Terminas "rusų pasaulis" atsirado palyginti neseniai ir jau pritaikomas gana plačiai. Veikia ir tokio pat pavadinimo fondas, orientuotas į posovietines šalis, neapsiribojantis vien rusų kalbos ir kultūros sklaida, bet perduodantis ir vertybines orientacijas.

"Arba nauja imperija, arba rusų pasaulio nunykimas ir mirtis. Pasirinkimas yra tik toks. Kodėl reikia kurti naują imperiją? Tam, kad sukurtume naują realybę. Nes šiuolaikinėje erdvėje rusams vietos nėra. Šiandieniniame pasaulyje mes pasmerkti. Mūsų tikslas - sukurti naują modelį visai žmonijai. Gelbėdami save, mes gelbstime visus kitus", - teigia ideologai.

Kuriant "rusų pasaulio" ideologiją dominuoja mesianistinės radikaliojo geopolitiko Aleksandro Dugino idėjos. Jos turi arba turėjo įtaką Rusijos strateginio planavimo vadovybei.

XXI a. pradžioje išaugusios naftos ir dujų kainos suteikė Kremliui galimybę finansuoti įvairias tėvynainių tapatumo išsaugojimo programas, skatinti "tėvynainių" persikėlimą į Kaliningrado sritį, steigti radijo ir televizijos kanalus, skirtus "artimajam užsieniui", leisti propagandinius leidinius ir aktyvinti kultūrinę invaziją į kaimyninių šalių virtualią erdvę prijungiant juos prie savo tinklo.

Rusijos politiką Baltijos šalyse turėtų įgyvendinti "tėvynainiai", kurie nėra Rusijos piliečiai. Geopolitikos požiūriu po šiuo eufemizmu slepiasi vadinamoji "penktoji kolona", kitaip tariant, manipuliuojama žmonėmis, kurie pasiduoda šovinistinei ideologijai ir nenori nieko žinoti apie kitokią savo bendrapiliečių istorinę patirtį.

Maskva nesuinteresuota, kad Baltijos šalių rusakalbiai, priklausantys vadinamajam rusų pasauliui, integruotųsi į tos šalies, kurioje gyvena, visuomenę. O integracijai juk yra svarbus visuomeninis konsensusas suvokiant pagrindinius praeities įvykius, formuojant bendrą istorinę mitologiją, kuria grindžiama valstybės politika ir kuriamos ritualinės formos, vienijančios valstybę.