Troja, Šlymanas, Klaipėda

1822 m. sausio 6-ąją gimė vokiečių verslininkas, archeologas mėgėjas Henrikas Šlymanas (Heinrich Schliemann).

Senosios Trojos liekanas šiandien galime išvysti Turkijos šiaurės vakaruose, Anatolijoje, Marmuro jūros pakrantėje, prie Dardanelų sąsiaurio. Čia turistus pasitinka legendinio Trojos arklio kopija...

H. Šlymanas savo autobiografijoje rašė, kad pasakojimus apie Trojos karą, Homerą, jo "Iliadą" ir "Odisėją" jis išgirdo iš savo tėvo. Būdamas septynerių metų, per Kalėdas gavo dovanų Iliustruotąją pasaulio istoriją, o sulaukęs aštuonerių metų, pareiškė, jog vieną dieną atrasiąs Trojos miestą.

Atradėjo istorija. Vaikystė

ŠLYMANŲ giminės herbas. (Henriko Šlymano muziejaus nuotr.)

Prekeivių Šlymanų šeimos šaknys fiksuojamos prie Baltijos jūros nuo XV a. Apie 1600 m. jos atstovai iš Liubeko persikraustė į Rostoką. Čia pakilo jų socialinis statusas: tai liudija atsiradęs giminės herbas. Be pirklių bei vaistininkų, tarp Šlymanų būta ir dvasininkų.

NOIBUKOVAS. Klebonija (nugriauta 1881 m.) Čia gimė H. Šlymanas. (Henriko Šlymano muziejaus nuotr.)

1822 m. Prūsijoje, Meklenburgo-Pomeranijos hercogystėje, Noibukovo kaime, pastoriaus Ernsto Šlymano ir jo žmonos Luizės šeimoje, gimė ketvirtoji atžala ir pirmasis sūnus. Tėvas bažnyčios knygoje jį užregistravo Johanu Liudviku Henriku. Iškart po Henriko gimimo, 1823 m., pastorius buvo perkeltas į Ankershageną Meklenburgo pietuose. Po Henriko gimė dar du sūnūs ir dukra.

ANKERSHAGENAS, kur prabėgo H. Šlymano vaikystė. Dabar įrengtas muziejus. (wikimedia.org)

Nerūpestinga vaikystė baigėsi, kai 1831 m. Luizė Šlyman mirė per devintąjį gimdymą, būdama 38 metų. Vaikus išsidalijo giminaičiai. Dešimtmetį Henriką auginti pasiėmė dėdė iš Kalkorsto (netoli Liubeko), irgi pastorius, Frydrichas Šlymanas. Jis leido berniuką į gimnaziją. 1836 m. Henriko tėvas buvo apkaltintas bažnyčios pinigų grobstymu ir nušalintas nuo pareigų. Jis nebegalėjo prisidėti prie įmokų už mokslą gimnazijoje, ir Henrikui teko pereiti į paprastą realinę mokyklą; tai reiškė, kad planai siekti aukštojo mokslo žlugo.

FIURSTENBERGAS. Nuo 14 iki 19 savo gyvenimo metų Henrikas išdirbo šiame name buvusioje parduotuvėje.

Velykų atostogų metu 14-metis Henrikas įsidarbino Fiurstenbergo bakalėjos parduotuvėje padėjėju. Persirgęs plaučių liga, jis metė mokyklą. Parduotuvėje dirbo iki 19 metų.

Polinkis mistifikuoti

1841 m. gavo motinos testamentu paliktus 29 talerius ir pėsčias iškeliavo per Rostoką į Hamburgą, kur įsidarbino žuvų turguje. Darbas buvo fiziškai per sunkus, ir jaunuolis jį metė (Henriko ūgis siekė 156 cm). Galiausiai nusprendė emigruoti į Venesuelą. Tolesni įvykiai nėra aiškūs, nes, sprendžiant iš laiškų seserims ir autobiografijos, H. Šlymanas prieštarauja pats sau. Vienur jis rašo keliavęs kaip junga, kitur - kaip keleivis burlaiviu "Dorotėja". Laivas sudužęs prie Olandijos krantų. Henrikas buvęs vienas iš devynių išsigelbėjusiųjų, jo skrynia su daiktais ir rekomendaciniais laiškais per stebuklą išlikę. Biografai nustatė, kad plaukusiųjų "Dorotėja" sąrašuose jo pavardės nebuvo, ir mano, jog į Olandiją Šlymanas nukeliavo sausuma, o apie laivo sudužimą sužinojo iš laikraščių. Čia pirmą, tačiau ne paskutinį kartą pasireiškė jo polinkis mistifikuoti savo biografiją.

Karjeros šuolis

1841 m. gruodį Amsterdame Henrikas aplankė Meklenburgo konsulą. Šis jam davė 10 talerių ir išnuomojo kambarį. Per Kalėdas Henrikas susirgo karštine - konsulas jį paguldė į ligoninę ir sumokėjo už gydymą. Paaiškėjus, kad jaunuolis moka keturias kalbas ir išmano sąskaitybą, jam buvo pasiūlytas pasiuntinio darbas firmoje "Schroder &Co". Tuo pat metu H. Šlymanas kibo į savišvietą.

Pasak H. Šlymano biografo Filipo Vanderbergo (Philipp Vandenberg), gyvenimas Amsterdame negalėjo būti toks baisus, kaip Henrikas jį piešia savo "Autobiografijoje". Jis dirbo firmoje pasiuntiniu, tačiau vadovybė sumokėjo už 20 kaligrafijos pamokų, kad jis galėtų pereiti prie sąskaitų tvarkytojo darbo. Darbas firmoje prasidėdavo 10, baigdavosi 20 val., 15 val. - pusvalandžio pietų pertrauka. Trečiadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais antroji dienos pusė būdavo laisva.

Per 1842 metus H. Šlymanas išmoko olandų kalbą, per 1843-iuosius - italų ir portugalų. 1844 m., nusprendęs išmokti rusų, jis gavo sąskaitininko vietą dažiklių prekybos įmonėje, kuri turėjo filialą Sankt Peterburge. Tuo metu H. Šlymano alga buvo 1 tūkst. guldenų.

Per dvejus metus firmoje jis padarė karjeros šuolį nuo pasiuntinio iki biuro vadovo. Dalį pinigų siųsdavo giminaičiams, o tėvui, kurį laikė motinos mirties kaltininku, išsiuntė dvi statinaites bordo vyno - tuo metu gimdytojas jau buvo nusigėręs.

F. Vanderbergas rašo, jog H. Šlymano laiškai giminaičiams pilni įkyraus moralizavimo ir raginimų taupyti; šie bruožai, pasak biografo, buvo ryškiausi, kalbant apie Šlymano charakterį.

Sprendimas vesti

1846 m. H. Šlymanas atvyko į Sankt Peterburgą kaip generalinis firmos agentas, tačiau vos po devynių mėnesių išvyko į Liubeką jau savo reikalais - kaip savarankiškas verslininkas. Per pustrečio mėnesio jis aplankė Vokietiją, Olandiją, Angliją ir Prancūziją. Nyderlanduose oficialiai tapo visateisiu "Schroder &Co" partneriu.

SANKT PETERBURGAS, H. Šlymano namas ir rusė žmona Jekaterina, su kuria jis sugyveno sūnų ir dvi dukras. (Henriko Šlymano muziejaus nuotr.)

1850 m. H. Šlymanas išvyko į JAV, gavęs žinią, kad Niujorke, dirbdamas aukso kasyklose, nuo karštinės mirė jo 25 metų brolis Liudvikas. Be Niujorko, verslininkas lankėsi Filadelfijoje ir Vašingtone. Kelionės dienoraštis kupinas daugybės įvykių aprašymų, tačiau biografai įrodė, kad jie paremti laikraščių publikacijomis. H. Šlymanas išgalvojo vizitą į Baltuosius rūmus ir bendravimą su prezidentu. Po daugybės metų jis teisinosi, esą kelionių dienoraščiuose šitaip lavindavęs kalbos įgūdžius.

Įsikūręs Sakramente, H. Šlymanas sutvarkė brolio kapą, aplankė kasyklas, įvertino sąlygas ir įkūrė aukso supirkimo punktą. Nepaisant fantastiško pelno, po metų verslą paliko, nes buvo apkaltintas manipuliacijomis sveriant auksą.

Verslininkas nusigavo į Niujorką, po to - į Liverpulį, aplankė Paryžių, Rostoką ir gimtąsias vietas - Noibuką ir Ankershageną, grįžo į Peterburgą ir galiausiai paprašė Jekaterinos Lyžinos, klestinčio advokato dukros, rankos. Jam buvo 30 metų.

Memelio sandėliai

1853-iųjų vasarą prasidėjo Krymo karas. H. Šlymanas prekiavo siera, švinu, alavu, geležimi ir paraku. Karo metu jo mėnesio apyvarta siekė milijoną rublių.

1854 m. spalio 4 d. Mėmelyje (Klaipėdoje) kilęs gaisras sunaikino visus krovinius, sandėliuotus uoste. Ten turėjo būti ir H. Šlymano prekės, pirktos Amsterdavo aukcione: keli šimtai dažiklių (indigo, sandalo), 225 dėžės kavos, kurių vertė - 150 tūkst. talerių. Atvykęs iš Karaliaučiaus, Henrikas sužinojo, kad įvyko stebuklas: jo krovinys atvyko pavėlavęs, jam sandėliuoti neliko vietos, tad buvo specialiai pastatytas papildomas sandėlis nuošaliau, - jis liko nepaliestas ugnies. Netrukus kilęs prekių badas padarė Šlymaną dar turtingesnį.

KLAIPĖDOS uostas po didžiojo 1854 m. gaisro. G. Waldhauer graviūra. (Nuotr. iš Uostas.info)

Krymo karo metais komerciniais tikslais H. Šlymanas išmoko danų, švedų, lenkų ir slovėnų kalbas bei pradėjo mokytis graikų - ši buvo 13-oji užsienio kalba. Pasak H. Šlymano biografo Igorio Bogdanovo, graikų kalba jam taip pat pirmiausiai buvo reikalinga komerciniais tikslais - jis rengėsi užmegzti ryšius su graikų bendruomenėmis.

Baigiantis karui, 1856 m., H. Šlymanas buvo milijonierius.

Išvykimas

Po karo H. Šlymanas visa galva pasinėrė į graikų filologiją. Praturtėjęs jis svajojo palikti Peterburgą, įsikurti Meklenburge ir gyventi iš procentų nuo turimo kapitalo. Deja, žmona nieku gyvu nenorėjo išvykti iš tėvynės, be to, jiedu neturėjo bendrų interesų. Tai liudija laiškai. "Mes su Tavimi esame būtybės, kurios, regis, niekada nesupras viena kitos, - rašė vyrui Jekaterina, - aš tai pastebėjau jau per pirmąjį mudviejų pasimatymą, ir paskutinę savo gyvenimo minutę, matyt, manysiu tą patį."

1858 m., sprendžiant iš laiškų seserims, jis sunegalavo nuo verslo nemalonumų, bylinėjimosi, darbus apleido. Jį domino tik lotynų kalba, kurios jį mokė šveicarų profesorius. 1858 m. rudenį, palikęs nėščią žmoną, Henrikas išvyko kelionėn po Europą, po to - į Egiptą. Kol jis keliavo, žmona pagimdė dukrą.

MISTIFIKATORIUS. 1861 m. šią fotografiją H. Šlymanas išsiuntė giminaičiams į Meklenburgą. Kitoje jos pusėje save pavadino "Imperatoriškojo banko direktoriumi". (Henriko Šlymano muziejaus nuotr.)

Aleksandrijoje H. Šlymanas kibo į arabų kalbą, Kaire susidraugavo su dviem italų avantiūristais ir su jais patraukė Jeruzalėn. Jų karavaną sudarė trys žirgai, 12 kupranugarių ir 10 afrikiečių vergų. Kelionė per dykumą truko 19 dienų. Pasiekęs Damasaką, Henrikas susirgo ir buvo priverstas garlaiviu grįžti į Izmirą ir Atėnus. Tąkart dėl ligos jis neišvydo Graikijos.

Grįžęs į Peterburgą, Henrikas vėl pasinėrė į darbus. 1861 m. vasarą jam gimė dar viena dukra. Tuo metu Henrikas buvo pradėjęs mokytis persų kalbos.

1863 m. sausį jis pranešė žmonai, kad nusprendė mesti komerciją. Netrukus išplaukė į Londoną, pareiškęs, kad visam laikui palieka Rusiją.

Aplink pasaulį

Egiptas, Indija, Kinija, Japonija, Kalifornija, Meksika, Kuba, Pietų Amerika... Toks buvo Henriko kelionės planas. Tačiau jos pradžioje, Kaire, jį vėl palaužė liga ir vėl teko grįžti į Europą. Gydydamasis Bolonėje, jis rašė žmonai ir teiravosi, ką ji mananti apie įsikūrimą Italijoje. Jekaterina atsakė kategoriškai: jos vaikai turį augti Rusijoje. Vėlesnių jos laiškų tonas tik sutvirtino Henriko apsisprendimą nebegrįžti į Peterburgą. Jis išvyko Indijon. Po to jo maršrutas driekėsi į Singapūrą, Javą, Honkongą, Šanchajų, Pekiną... Kinija jam paliko slogų įspūdį. Tris savaites jis praleido Japonijoje. Plaukdamas per Ramųjį vandenyną į San Franciską, apdorojo savo kiniškus-japoniškus įspūdžius ir galiausiai prancūzų kalba parašė pirmąją knygą - "La Chine et le Japon au tempts present". Po to buvo Kalifornija, Niujorkas, Kuba, Meksika... Įspūdžiai užėmė mažiau nei 20 dienoraščio puslapių. Biografas F. Vandenbergas rašo: "Kokių nors stiprių, nepaprastų įspūdžių ši kelionė aplink pasaulį... Šlymanui nepaliko, nebent paaiškėjo viena: savo ateitį jis panoro skirti mokslui."

Jei vesti, tai graikę

Po kelionės H. Šlymanas užsirašė į Paryžiaus universitetą ir studijavo jame vieną mėnesį. Po to vėl grįžo į Peterburgą, nesirodęs čia dvejus metus. Sprendžiant iš laiškų, jis nebuvo atsisakęs komercinių interesų. Taip pat aišku, kad jam vėl nepavyko įkalbėti žmonos kartu išvykti į Prancūziją.

ATĖNAI, namas, kuriame Trojos atradėjas gyveno iki mirties. Antroji žmona graikė Sofija, su kuria jis susilaukė sūnaus ir dukros, 1926 m. šį namą pardavė Graikijos vyriausybei. Sofija su juvelyriniais dirbiniais iš "Priamo lobio". (Henriko Šlymano muziejaus nuotr.)

Grįžęs į Paryžių, Henrikas vėl kibo į mokslus. Taip pat lankė Geografų draugijos posėdžius. 1867 m. gegužę čia pirmą kartą išgirdo vykstant diskusijas apie Trojos egzistavimą ir lokalizaciją...

H. Šlymanas susirašinėjo su Jekaterina, nenustodamas vilties ją prisikviesti pas save, bet veltui. Galiausiai kantrybė baigėsi, jis nusprendė skirtis ir draugų paprašė jam surasti graikę žmoną. 1869 m. vedė nusigyvenusio pirklio dukrą 17-metę Sofiją Engastromenu, 30 metų jaunesnę. Ji tapo paslaugia Henriko gyvenimo palydove, pagimdė jam sūnų ir dukrą - Andromachę ir Agamemnoną.

Atradimai ir paklydimai

1868 m. H. Šlymano užrašai rodo, kad archeologinių kasinėjimų praktika jis susidomėjo Romoje - tuo metu buvo vykdomi kasinėjimai ant Palatino kalvos ir Pompėjoje. Galiausiai H. Šlymanas išvyko į Graikiją ir čia, Itakėje, pirmą kartą gyvenime atliko savarankiškus kasinėjimus.

1873 m. savamokslis archeologas visam pasauliui paskelbė atradęs Troją - tą pačią, apie kurią rašė Homeras. Ant Hisarliko kalvos jis aptiko lobį, kurį esą paslėpęs Trojos karalius Priamas miesto užėmimo dieną. Rastais papuošalais jis apkarstė žmoną ir nufotografavo - ši nuotrauka tapo pasauline sensacija.

Troją H. Šlymanas kasinėjo net keturis kartus. Jis taip pat kasinėjo Mikėnuose ir skelbė radęs auksinę pomirtinę Troją užėmusio graikų karaliaus Agamemnono kaukę.

Nors šiuolaikiniai archeologai H. Šlymaną dėl jo darbo metodų vadina tiesiog vandalu (jis sunaikino vertingus kultūrinius sluoksnius, ieškodamas konkretaus radinio), jo atrasti objektai, nepaisant suklydimų dėl datavimo, davė impulsą archeologijai vystytis ir išpopuliarino Homero poemas kaip informacijos šaltinį apie Mikėnų kultūrą.

Dar H. Šlymanui gyvam esant, jo asistentas Vilhelmas Derpfeldas (Wilhelm Dörpfeld) suprato, jog ant Hisarliko kalvos egzistavo 9 kultūriniai sluoksniai ir įrodė, kad tasai, kuriame buvo rastas "Priamo lobis", nėra homeriškoji Troja. Po H. Šlymano mirties V. Derpfeldas, finansuojamas jo našlės, užbaigė pirmąjį istorijoje Trojos tyrinėjimo etapą.

Vėliau buvo įrodyta, kad H. Šlymano atrastoji auksinė kaukė, kurią jis įvardijo kaip Agamemnono, taip pat buvo iš visai kitos epochos.

Savamokslis archeologas dirbo iki paskutinio atodūsio. Nepaisydamas pablogėjusios sveikatos, po operacijos, 1890 m. jis vėl grįžo prie kasinėjimų. 1890 m. gruodžio 26 d. H. Šlymanas prarado sąmonę eidamas Neapolio gatve ir netrukus mirė.

Biografijos šaltiniai

H. Šlymanas anksti suprato tapsiąs istoriškai reikšmingu asmeniu, todėl pats pasistengė pagražinti savo biografiją. Jis negailėjo pinigų savo pasiekimų propagandai ir Londone netgi buvo nusisamdęs asmeninį reklamos agentą.

HENRIKAS Šlymanas svajojo apie šlovę ir savo tikslą pasiekė. Jo kelias į pasaulinę istoriją palietė ir Klaipėdą. Laimingas atsitiktinumas mūsų mieste leido jam praturtėti ir įgyvendinti svajonę. Nuotrauka iš "Autobiografijos", išleistos 1892 m.

Biografo F. Vandenbergo manymu, 99 proc. visų Šlymano laiškų ir jų kopijų yra parašyti žinant, kad jie bus paviešinti.

Trojos atradėjas kruopščiai saugojo visus dokumentus, gautus laiškus ir savo paties laiškų kopijas, buhalterines knygas, dienoraščius, kuriuos rašė kalba tos šalies, kurioje svečiuodavosi, ir t. t., - visas jo archyvas yra Atėnuose. Pirmasis su šiuo archyvu galėjo susipažinti vokiečių rašytojas Emilis Liudvigas, kurį pakvietė Šlymano našlė parašyti vyro biografiją. Knyga buvo išleista 1931 m. Našlės rūpesčiu turinys nesiskyrė nuo "Autobiografijos", nors archyve būta dokumentų, liudijusių, jog daugelis įvykių klostėsi kitaip.

Pasak F. Vandenbergo, H. Šlymanas buvo "pažeidžiamas žmogus, amžinai susirūpinęs savo reputacija, po kruopelytę kūręs sau tyrinėtojo biografiją".

KAPAS. Šlymano amžino poilsio vieta Atėnų centrinėse kapinėse. Mauzoliejuje palaidoti jo antroji žmona Sofija, pergyvenusi vyrą 42 metais, dukra Andromachė, jos vyras ir trys jų vaikai - Henriko Šlymano anūkai. "Wikimedia" nuotr.

Motinos netektis, sunkūs išgyvenimai vaikystėje ir jaunystėje suformavo sudėtingą charakterį. H. Šlymanas kentė nuotaikų svyravimus, buvo linkęs į savirefleksiją bei despotizmą. Jis suvokė savo natūros prieštaringumą. Savo tetai Magdalenai 1856 m. Henrikas rašė: "Šis liguistas poreikis mokytis kalbų kankina mane dieną naktį ir nuolat verčia pašalinti savo turtą iš permainingo prekybos pasaulio bei pasitraukti arba į kaimą, arba į kurį nors universitetinį miestą (pavyzdžiui, į Boną), kur būčiau apsuptas mokslininkų ir galėčiau visiškai paskirti save mokslui; tačiau ši aistra jau keletą metų neįstengia nugalėti manyje kitų dviejų: šykštumo ir godumo. Ir, deja, šioje nelygioje kovoje dvi paskutinės aistros nugalėtojos kasdien didina mano turtus."