Straipsnis parengtas remiantis Gitano Nausėdos atsiųsta medžiaga bei Richardo Šolco (Richard Scholz) Berlyne 1942 metais išleista knyga "Žmonijos šmėkla buvo išvyta".
Raupsuotųjų ligoninė parke (1899–1944 m.)
Raupsuotųjų ligoninė (Lepraheim) buvo pastatyta 1899 metais ir veikė iki 1944-ųjų. Tokio pobūdžio raupsuotųjų ligoninė buvo vienintelė tuometinėje Vokietijoje. Ligoninės pastatymas kainavo 97 500 markių.
Tuomet ši liga buvo nepagydoma. Viena iš galimybių apmažinti ligą - izoliuoti sergančius. Jie buvo izoliuojami iki pat savo mirties. Šia liga susirgę žmonės turėjo galimybę būti gerai prižiūrimi ir gyventi malonioje aplinkoje.
TVORA. Raupsuotųjų ligoninės tvora.
Per 45-erius ligoninės gyvavimo metus joje mirė 80 žmonių. Dažniausiai nuo raupsų ligos. Vieni mirė greitai, kitiems liga progresavo lėtai ir jie spėjo nugyventi gana ilgą gyvenimą. Iš 80 ligonių 45 buvo iš Memelio apskrities, 18 - iš Lietuvos, 6 - iš Brazilijos, 4 - iš Olandijos, po 2 - iš Estijos ir Latvijos bei po 1 - iš Lenkijos, Indijos ir Turkijos.
Ligoninės architektas
Raupsuotųjų ligoninę suprojektavo architektas Josefas Kalenbergas (Josef Callenberg) (1854–1960 m.). Jis buvo Memelio valdybos narys. Pagal jo projektus taip pat buvo pastatytos bažnyčios Plikiuose , Doviluose ir Juodkrantėje. Architektas, būdamas 107 metų, mirė Vokietijoje.
Daugelis miestelėnų vaikščiodami po parką klausdavo, kodėl būtent parke, atokiau nuo miesto, buvo pastatyta ši ligoninė.
Ligoninės vieta parke buvo įkurta garsiojo Berlyno infekcinių ligų instituto direktoriaus, daktaro, Nobelio premijos laureato, tuberkuliozės bacilos atradėjo Roberto Kocho pasiūlymu.
Viduramžiais - visoje Europoje
Raupsais žmonės sirgo nuo seno, niekas prieš šią ligą nerado vaistų. Viduramžiais ši liga buvo paplitusi visoje Europoje. Vėliau, kai buvo imtasi griežtų higienos priemonių, liga iš Viduruio Europos buvo visiškai dingusi. XIX amžiuje ligos židiniai buvo Balkanų šalyse, Skandinavijoje ir Rusijoje.
1884 metais Memelio apskrityje keliems žmonėms ir vėl buvo nustatyti raupsai. Jau 1893 metais apskrityje buvo 9 ligoniai ir 4 mirę nuo šios ligos. Liga vėl sugrįžo į Vokietiją.
1896-ųjų rugsėjį Vokietijos kultūros ministro pavedimu Berlyno infekcinių ligų instituto direktorius R. Kochas keliavo po Memelio apskritį, kad nustatytų raupsų paplitimą ir pasiūlytų priemones, kaip šios ligos išvengti.
Iš Waltranto Mangoldo užrašų
1944 metai birželio 6 diena. "Raupsuotojų ligoninė yra viduryje miško, 15 minučių kelio nuo Memelio. Ligoninę supa aukšta vielinė tvora. Tik už tvoros matomas administracijos pastatas su bokšteliais. Yra trylika ligonių, jais rūpinasi dvi seserys. Daugelis ligonių susirgo raupsais užsienyje ir beveik visą savo gyvenimą yra šioje ligoninėje. Ligoniai atrodo blogai, bet ne taip blogai, kaip aš įsivaizdavau. Keletas jų - akli. Su vienu pacientu ilgesnį laiką pašnekėjome. Jis yra iš Vokietijos Pfalzo miesto. Ten jis keletą semestrų studijavo filologiją, susirgo ir nuo to laiko yra Memelyje. Jam apie 50 metų, jis beveik baigia pasveikti, bet dar ant kūno matyti ligos pėdsakai. Su šiuo žmogumi patiko bendrauti. Jis labai apsiskaitęs, turi labai daug laiko apmąstymams apie žmones, Dievą, nors jau yra aklas. Sesuo Emili jam daug skaito. Nors liga jam sužalojo kūną, bet smegenys liko nepažeistos. Maloni sesutė Emili mus pavaišino - atnešė Sekminių pyrago, puikios arbatos, sumuštinių."
Kaip raupsai pateko į Memelio kraštą
1848 metais lietuvininkė, samdinė (ar tarnaitė) iš tuometinio Aschpurweno užsikrėtusi raupsais mirė kančiose po 4 metų. Tuo pat metu ji apkrėtė valstiečių šeimą pas kurią tarnavo: sutuoktinių porą, du sūnus, dukrą. Liga Memelio apskrityje paplito iki Smeltės (Schmelz), Sendario ( Sandwehr) ir Bomesvytės ( Bommelsvitte).
1884–1941 m. Memelio apskrityje buvo užregistruoti 94 susirgimo raupsais atvejai. Iš čia raupsai išplito į Plikius (Plicken), Mažiųjų Kuršių vietovę (Klein Kurschen) ir kitur.
Daugeliu atvejų buvo nustatyta, kad liga buvo užsikrečiama nuo lietuvininkų prekeivių.
Liga plito ir dėl to, jog pragyvenimo lygis buvo labai skurdus, tik nedaugelis krašto gyventojų tuomet gyveno pasiturinčiai. Daugelis susirgusiųjų gyveno skurdžiose trobelėse, maistas buvo blogas, jo nepakanko. Gyvenimo būstai buvo žemi, ankšti ir purvini. Dažnai juose būdavo tik vienas kambarys, kuriame visi susėsdavo. Po tuo pačiu stogu gyventa kartu su naminiais gyvuliais, kiaulėmis. Vaikai miegodavo ant žemės ar ant krosnies. Dėl žmonių neišprusimo daugelis net nebijojo užsikrėsti. Mažoje 8 kvadratinių metrų patalpoje kartu su sergančiuoju gyvendavo net po šešis asmenis. Kartą 21 metų mergina buvo rasta mieganti vienoje lovoje kartu su raupsais sergančia mama.
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką, buvusius parko darbuotojus. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą