Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (28)

Šįkart prisiminimais pasidalino vienas iš pirmųjų parko direktorių Vincas Steponaitis. Šiuo metu 85-erių vyras gyvena Klaipėdoje.

V. Steponaitis parke dirbo apie 1962 metus, tuomet jam buvo 34-eri, jau buvo vedęs žmoną Eugeniją. Dirbti parko direktoriumi jam pasiūlė tuometinis Klaipėdos Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas Algis Songaila, pažadėjęs, jog jei V. Steponaitis gerai dirbs, jam bus skirtas naujas butas. Steponaičių šeima buvo pavargusi penkiolika metų gyventi be patogumų, todėl sutiko.

Tais laikais į parką ateidavo daug klaipėdiečių, daugiausiai susirinkdavo jaunimo, močiučių su anūkais. Susirinkusieji parke praleisdavo visą dieną, su savimi atsinešdavo maisto. Tuomet parke didžiųjų atrakcionų dar nebuvo, tačiau vasarą prie bilietų kasų vis tiek nusidriekdavo didžiulės eilės. Pasak V. Steponaičio, tais laikais valdžia labai daug dėmesio skyrė parkams, stengėsi kultūrinėms priemonėms prisivilioti žmones, skleisdavo sovietinę propagandą.

SAVARANKIŠKAI. Naujo parko administracinio pastato Miesto vykdomasis komitetas į bendrus planus įtraukti nepanoro, todėl jį teko statyti patiems parko darbuotojams.

Vienam pirmųjų parko direktorių teko dalyvauti TSRS parko darbuotojų suvažiavime Maskvoje. Ten būdamas jis užsakė apžvalgos ratą, karuseles. Išardytas apžvalgos ratas dėžėse iš Žemutinio Pavolgio į Klaipėdą keliavo geležinkeliu. Parkas turėjo sunkvežimį, kuriuo iš Klaipėdos geležinkelio stoties visą parą vežiojo apžvalgos rato dalis į parką. Buvo pridėta ir instrukcija apie įrenginio įtvirtinimus, saugumą.

Vėliau "Baltijos" laivų statyklos darbuotojai, turintys aukštalipių kvalifikaciją, išardę sunkias metalo dėžes montavo apžvalgos ratą. Jis ir dokumentuose, ir pačių klaipėdiečių buvo vadinamas "Velnio ratu".

EILĖS. Tuomet parke didžiųjų atrakcionų dar nebuvo, tačiau vasarą prie bilietų kasų vis tiek nusidriekdavo didžiulės eilės.

Parkas buvo savarankiškas ūkinis vienetas, pats save išlaikė. Tuomet jame jau veikė šokių aikštelė. Šokiai buvo labai populiarūs. Vienas bilietas kainavo apie rublį. Šiltais vasaros vakarais į šokius susirinkdavo apie 500 lankytojų.

Įmonė turėjo pinigų ir pati rūpinosi parko atnaujinimu, pirko naujus atrakcionus, rūpinosi, kur ir kaip juos gauti, iš Plungės lentpjūvės vežė pjautą miško medieną, tvarkė medines šokių aikštelės konstrukcijas.

Rūpinosi aplinka

Tuo metu parke dirbo du darbuotojai, atsakingi už kultūrinį parko gyvenimą, vienas - už sportinį bei šeši gėlininkai, kuriems vadovavo vienas agronomas, turintis aukštąjį išsilavinimą. Buvo labai rūpinamasi apželdinimo reikalais. Pats parkas turėjo savo šiltnamį, augino gėlės, kurias sodindavo parko klombose, prie takelių.

"Parko takeliai buvo labai smėlingi. Kartą pamačiau moteris kratant smėlį iš basučių, todėl pasirūpinau, kad būtų išasfaltuoti ne tik pagrindiniai parko takai, vedantys į parko administraciją, šokius, bet ir mažesni. Kreipėmės į miesto Vykdomąjį komitetą ir, gavę leidimą, iš miesto katilinių į parką vežėme šlaką. Šlakas padėdavo takams susiminti ir tapti gruntiniais, neleisdavo augti žolei. Buvo pastebėta, kad vokiečiai dar prieš karą taip elgdavosi su parko takeliais", - pasakojo V. Steponaitis.

Tuomet parko miškas buvo labai retas. Stipresnis rudeninis vėjas laužydavo medžius, o vasarą, per karščius, džiūdavo pušys. Nekaip atrodė ir po pušimis buvęs smėlis, todėl į parką imta vežti žemes, kad šios padėtų augti žolei. Tuomet mieste virė statybos, dygo gyvenamieji namai, o prieš juos statant nustumtą žemę veždavo į sąvartyną. Parko administracija paprašė, kad dar geras juodžemis būtų vežamas į parką. Čia jis būdavo paskleidžiamas po medžiais ir taip uždengiamos plikos medžių šaknys.

"Lapuočių miške beveik nebuvo. Džiaugėmės, kad po medžiais pradėjo želti paklotė, formuotis velėna. Kiekvienais metais rūpestingai sodindavome medžius - liepas, klevus, eglutes. Atsiveždavome jų iš medelyno. Tuomet geriausiai prigydavo liepos", - prisiminė buvęs parko direktorius.

Statė patys

Pirmoji parko administracija buvo įsikūrusi mažame namelyje šalia Pušyno gatvės, o ūkio dalis - toliau, netoli karių kapų. Ūkio dalyje buvo staliaus dirbtuvės, šiltnamis, sandėliai. Kadangi parko administracijos pastatas ir ūkio dalis buvo per toli viena nuo kitos, šalia ūkinio pastato nuspręsta statyti didesnį ir patogesnį parko administracinį pastatą.

Administracijoje dirbo parko direktorius, buhalteris ir sąskaitininkė, kuri surinkdavo pinigus, išdalindavo bilietus kasininkams.

"Tuomet vyravo planinis ūkis. Miesto vykdomajame komitete jau buvo patvirtinti miesto statybos planai, pradėti statyti dideli namai. Mūsų objektas jiems buvo per smulkus ir mūsų norimo statyti naujo parko administracinio pastato jie į savo planus įtraukti nenorėjo. Pastatą teko statyti patiems. Parko administracija samdė mūrininkus, tinkuotojus. Su dideliu entuziazmu patys parko darbuotojai jiems padėdavo maišydami skiedinį iš betono ir akmenų ar žvyro ir cemento mišinio, dėdami pamatus, mūrydami sienas", - pasakojo V. Steponaitis.

Pastačius pastatą (dabartinis adresas Herkaus Manto g. 83) antrajame jo aukšte buvo įrengta didžiulė salė, kurioje repetuodavo parko pučiamasis orkestras.

Klaipėdos parkas tuo metu buvo geriausias Respublikoje. Jame įrengtas apžvalgos ratas buvo pirmasis Lietuvoje. Už gerą darbą V. Steponaitis Maskvoje buvo apdovanotas garbės raštu. Tiesa, po trejų metų parko direktoriaus darbo V. Steponaitis žadėto buto taip ir negavo...

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką, buvusius parko darbuotojus. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.

Parko dovana

O parke mano, koks gi tu dosnus.
Vien žaluma, kiek akys užmato.
Einu ne tuščiomis ir vėlei aš namo,
Nešuos praskaidrintą, nurimusią vienatvę.

Nešuos iš parko giesmę vieversių
Ir aromatą, dvelkiantį šilojais.
Nešuos paunksmę ąžuolų žalių,
Kiek kartų po tuo ąžuolu svajojau.

Pasiimu pušų ošimą ir kvapus,
Pirmosios meilės ir kančias, ir viltį.
Nešuos gaivumą rytmečio tylos,
Ir spindulį, įsmigusį į širdį.

Pasiimu aš giedrą melsvame danguj,
O kartais ir išdykusį laisvūną vėją.
Gėles, krūmokšnius, ūkanas plačias,
Ir visai tai - savoj širdy sudėjau.

Bet dar paliko parke mūs svaja,
Jaunystės juokas iš jaunų krūtinių.
O aš laiminga grįšiu į namus,
Sušildyta mūs parko atminimų.

Julija MONTVYDAITĖ-SAMUILIENĖ