Prisiminimais, gyvenimo ir gamtos istorijomis pasidalino Valentina Kumponienė, visą savo gyvenimą paskyrusi kilniai miškininko profesijai. Ji apie 15 metų vadovavo vienai iš didžiausių Lietuvoje - Klaipėdos girininkijai. Jos rūpesčio ir pastangų dėka buvo pasodinti šimtai hektarų miško kultūrų, išugdyti dideli plotai jaunuolynų, sutvirtinti dešimtys hektarų pajūrio kopų.
Viena iš penkių
1931 m. gimusi Vilkaviškio rajone, Giedrių kaime, 1954 m. Valentina baigė Kauno žemės ūkio akademijos miškininkės specialybės studijas ir gavo paskyrimą dirbti Kretingos miškų ūkyje. Pirmą darbo dešimtmetį ji dirbo želdinimo inžiniere, tačiau visada norėjo padaryti ir pasiekti daugiau.
GULBĖS. Girininkė Valentina Kumponienė rūpinosi Aulaukio ežere gyvenusiomis gulbėmis.
"Tuomet dirbusio Lietuvos miško ūkio ministro Antano Matulionio atkakliai prašiau girininkės pareigų. Priimdamas į šį darbą jis užsiminė, jog tai daro tik dėl mano užsispyrimo, ir prisakė, jog tai bus sunkus, nemoteriškas darbas", - pasakojo V. Kumponienė.
Pirmąjį girininkės paskyrimą moteris gavo į Kretingos rajono Kulupėnų kaimą. Ištekėjo irgi už miškininko Jono Kumpono. Šeima gyveno ūkiškai, turėjo daug laukų, augino dobilus. Gimė sūnus Laimonas. Kaime buvo tik aštuonmetė mokykla, todėl šeima, susirūpinusi mylimo vienintelio sūnaus išsilavinimu, nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą.
1972 m. Valentina pradėjo dirbti Klaipėdos girininkijoje. Tuomet Lietuvoje buvo tik 5 moterys girininkės, o Klaipėdos krašte Valentina buvo vienintelė. Ji girininke Klaipėdoje dirbo iki pat tol, kol 1986 m. išėjo užtarnauto poilsio.
Teritorija kėlė pavydą
Klaipėdos girininkija tuomet vadinosi Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo Klaipėdos girininkija. Dažnas miškininkas V. Kumponienei pavydėjo tokių valdų. Pusantro tūkstančio hektarų plotas prasidėjo nuo Pušyno gatvės, į jį įėjo miško parkas (Klaipėdos kultūros ir poilsio parkas), Vasaros estrada, Aulaukio ežeras, Melnragės, Girulių, Kalotės miškai iki pat Karklės kaimo. Girininkai rūpinosi ir siaura trijų kilometrų pakrantės juosta, želdino ir tvirtino pajūrio kopas.
Klaipėdoje tuomet buvo ir Karinė girininkija - teritorija miesto pietinėje dalyje į šiaurę nuo Dituvos Šernų link, į kurią įėjo ir poligono teritorija.
Miesto parkas jau buvo sukultūrintas miškas - sutvarkyti takai, suoliukai, įrengta šokių aikštelė, įvairūs atrakcionai, pramogos. Parke buvo organizuojamos talkos, patys parko darbuotojai jį valydavo, šluodavo, rinkdavo šiukšles.
"Miestas dar neturėjo įmonės, kuri rūpintųsi apželdinimo darbais. Iš Klaipėdos vykdomojo komiteto mums paskambindavo ir paprašydavo, kad parke išpjautume sausuolius, išvežtume vėjovartes. "Savaiminukus" medžius apgenėdavome, o jei netrukdydavo miško darbams, palikdavome. Tvarkyti parko buvo siunčiami du girininkijos darbuotojai - eigulys ir benzopjūklininkas. Geriausiai parke augdavo beržai, drebulės. Prie geležinkelio geriau augdavo pušys ir eglės. Sodindavo jaunus uosius, klevus. Pavasarį sodindavome medžius, o jei neprigydavo, rudenį jų vietoje sodindavome kitus. Sunkiausiai augdavo pušys. Vėjas smarkiai aplaužydavo pušų šakas, o egles išversdavo, nes jų šaknys vos pusės metro ilgio", - pasakojo pokalbininkė.
DARBAI. Girininkai rūpinosi ir siaura trijų kilometrų pakrantės juosta, želdino ir tvirtino pajūrio kopas.
Gulbės girininkijoje
"Aulaukio (Mumlaukio) ežere gyvena gulbių šeimynos. Jos čia peri, augina vaikus. Tos pačios gulbės atskrenda kasmet. O jei skrendant į šiltuosius kraštus kuri nors žūva ir pavasarį grįžta tik viena iš jų, daugiau nebesiporuoja, gyvena kaip viengungiai", - pasakojo pokalbininkė.
Ji prisiminė, kaip vaikai vieną kartą pastatė plaustą gulbėms, kad jos ant vandens galėtų perėti, bet plaustas jas tik išgąsdino, todėl jos tą vasarą išskrido kitur.
"Vieną vasarą gulbės miegodavo ant kranto. Kadangi šalia ežero vos ne kiekviename kieme augo po šunį, susirūpinau, kad gulbes naktį šunys gali išgąsdinti ar net suėsti. Kas vakarą eidavau prie ežero jų baidyti, kad grįžtų miegoti ant vandens", - prisiminė Valentina.
Girininkų siaubas
Lapkritį ir gruodį dažnai siautėdavo audros. Stipresnės audros kartodavosi kas penkeri, šešeri metai. Jos išversdavo ištisus plotus eglių, nulaužydavo pušis. 1967 m. praūžė didžiulė audra, išvertusi daug medžių ir suardžiusi kopas.
Bene baisiausias girininkijos siaubas buvo gaisrai.
"Jei išvažiuodavau iš Klaipėdos, grįždama žiūrėdavau į dangų, ar nerūksta dūmai. Girininkai draugaudavo su gaisrininkais. Per šventes, ypač grįžę iš jūros jūreiviai, mėgdavo švęsti gamtoje, degdavo laužus, kuriuos dažnai palikdavo rusenti. Vienais metais Kovo 8-ąją kilo net devyni gaisrai. Tą vakarą gaisrininkai juokėsi, kad mane, kaip girininkę, kažkas gerai "pasveikino", - šypsodamasi pasakoja Valentina.
Už gerą darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą Valentina Kumponienė įvairių organizacijų buvo apdovanota daugybe padėkų. Vienoje iš padėkų 1986 m. užrašytas eilėraštis:
Metus gražiausius Jus paskyrėt miškui,
Jam paaukojot nerimą širdies...
Giria jautri prisimena ji viską :
Džiaugsme, nelaimėj ranka Jums išties
Dar tankmėje šlamės stirnaitės baikščios
Dar Jūsų rankos Tėviškę dabins
Jauna karta takeliais Jūsų vaikščios
Ir veteranų Jus vardu vadins
Visiems visiems, kas saugot giria, oria
Kas pasiilgstat volungės giesmės
Jums bendradarbiai palinkėti nori
Sveikatos, Džiaugsmo, Laimės, Ištvermės!
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką, buvusius parko darbuotojus. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą