Šį kartą - apie su Klaipėdos parku besiribojantį Girulių mišką ir jame vykusias vasaros stovyklas.
Prieškario Lietuvos švietimo ministerija rengdavo Lietuvos gimnazistų stovyklas Giruliuose. Jų tikslas buvo ne tik poilsis prie jūros, sportas, grūdinimasis ir sveikatos stiprinimas, bet, svarbiausia, Klaipėdos krašto, neseniai tapusio Lietuvos dalimi, pažinimas. Tai būdavo tarptautinės stovyklos - atvykdavo gimnazistai ne tik iš visos Didžiosios Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos. Stovyklos merginoms ir vaikinams būdavo organizuojamos atskirai. Vaikinai šiose stovyklose, be visų užsiėmimų, dar išlaikydavo ir karinio parengimo sportines normas bei gaudavo ženkliukus. Pateikiame ištraukas iš Vaclovo Brasiūno, tuomet Marijampolės marijonų gimnazijos gimnazisto, vėliau tapusio gydytoju, dienoraščio, parašyto stovyklaujant Giruliuose apie 1936 metus.
Penktadienis , birželio 17 d.
Pagaliau atėjo taip ilgai laukta diena, kada reikia išvykti į Girulių stovyklą. Susirinkome į vieną vietą šeši bendraklasiai, užropštėm vienas kitam kuprines ir išėjom į geležinkelio stotį vykti į Kauną. Mieste mums einant daugelis net atsigręždami mus sekė: labai nepaprastai atrodėm, nes, kad geriau būtų nešti kuprines, iš gimnazijos gavome kariškus diržus. Žmonės, pamatę mus su kariškom kuprinėm ir prie šono tintiliuojančiom "baklagėm", šnabždėjosi, kad esą kur nors vyksta dideli mokinių "manevrai", o gal šiaip kas atsitikę... Pažįstami užkalbindavo ir, sužinoję, kur vykstame, linkėjo laimingos kelionės, neprigerti jūroje, nepaklysti kur nors Neringos miškuose... Stoty radom belaukiančius kitus draugus ir klasės auklėtoją. Netrukus atbildėjo ilga rūkstančia vilkstine traukinys ir mes išvažiavom. Susėdę traukėm dainą taip, kad net iš gretimo vagono ateidavo paklausyti. Pradžia kelionės visuomet eina nejaučiant, taigi mes pasiekėme laikinąją sostinę ir pabirom perone.
AUTORIUS. Dienoraščio autorius Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas Vaclovas Brasiūnas (1938 m.)
Traukinys į Klaipėdą išeina už 20 minučių. Kiek pasistumdę perone, sulipome į kitą traukinį - ir vėl tolyn! Kelionė buvo nepaprastai sunki: keliavom naktį sausakimšai perpildytuose vagonuose taip, kad net atsisėsti nebuvo kur, nekalbant apie gulimą vietą, nors daugelis manė galėsią kelionėje miegoti. Traukinys slinko labai lėtai. Gal todėl, kad buvo toks pilnas: važiavo visos Suvalkijos ir Kauno septintokai stovyklautojai, o be to, traukinys pakeliui rinko vis naujus ir naujus keliaujančiųjų būrius. Nakties metu sustojus kažkurioj stoty, užpuolę bufetą moksleiviai išpirko viską, ką tik rado valgomo, nors mokėjo, palyginus su Suvalkija, beveik trigubai...
Lekiam toliau. Jau brėško. Per vagono langą stebėjau tartum ekrane slenkantį krašto žemėvaizdį: geri javai, keliai visur apsodinti medžiais, trobesiai daugiausia raudonų čerpių stogais, mūriniai. Kartais tekdavo stebėti aptvertuose plotuose besiganančius riebius gyvulius. Pagaliau pasiekėm Kalotę. Kažkas pranešė, kad kita stotis bus Giruliai. Visi čiupo savo kuprines, paltus ir prasidėjo neaprašomas stumdymasis, mat visi rengėsi, tvarkėsi, ruošėsi palikti taip įkyrėjusį vagoną.
DRAUGAI. Palapinės draugai - lietuviai, latviai, estai (V. Brasiūnas stovi penktas iš kairės).
Privažiavom Girulius. Traukiniui dar nesustojus, pabiro perone moksleiviai, kurie, kaip prityrę geležinkelininkai, vertėsi stačia galva iš vagonų. Tokiame sumišime ir skruzdėlyne nieko negalima buvo pasiklausti, kur link keliauti, tad visi patraukėm į priešais buvusį mišką ir, neilgai trukus, radome lygią aikštę, kur turėjo netrukus išdygti mūsų stovykla - palapinių eilės. Susidėję po pušaite viso būrio daiktus ir palikę vieną draugą jų saugoti, nuėjome pažiūrėti jūros, kurios bangų mūša buvo aiškiai girdėti. Eidami to ošimo pusėn, priėjome jūrą - tą jūrą, apie kurią esame taip daug girdėję ir kurią kiekvienas taip norėjome pamatyti... Kol žmogus jūros nematęs, sunku jam turėti bent dalinį supratimą, kas tai yra. Tai kažkas galinga, didinga, bet ir klastinga... Tuoj atbėgo kažkokie vasarotojai sportiniais drabužiais ir sveikino mano draugus. Tai buvo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai, kurie, anot jų pačių žodžių, tuoj pažinę "didlietuvius" ir atėję pasveikinti ir pasiteirauti, iš kur atkeliavę. Taip susipažinau su pirmaisiais klaipėdiečiais.
Grįžę nuo jūros gavome maisto davinį ir kirtome dvigubai negu paprastai. Po pietų gavome įdomų darbą - statyti palapines. Vakare 6.30 val. buvo skirstymas į palapines. Atėjo pats stovyklos viršininkas ir skaitė iš didelių lakštų pirma palapinės numerį, o paskui gyventojus. Aš patekau į pirmą palapinę, kurioje turėjo taip pat gyventi penki latviai, du iš Kauno Jėzuitų gimnazijos, vienas iš Biržų, du iš Joniškio, vienas iš Panevėžio ir aš iš Marijampolės. Taigi, kaip kažkas pasakė - stovyklavimo "vinegretas"... Latviai pasirodė gana simpatiški vyrai, visi buvo iš Rygos. Vienas jų buvo Latvijos lietuvis Jonas Graužinis. Jis puikiai mokėjo lietuviškai. O su kitais teko maišyti keletą kalbų: vokiečių, rusų, šiek tiek lietuviškai, nes taip nelaimingai susidėjo, kad latviai nedaug temokėjo vokiškai, o su esperanto kalba visai negavau pasireikšti. Tad vėliau bendraudami sukūrėme savo kalbų žargoną - naują "vinegretą".
Sekmadienis, birželio 19 d.
Šiandien skaitant įsakymus buvo pranešta, kad visi stovyklautojai organizuotai vyksime į Klaipėdą pagerbti žuvusius kovoje už lietuvišką pajūrį. Jau iš ryto atrodė, kad diena žada būti nepaprastai graži. Saulutė kaitino smėlį, kad net akyse raibuliavo. Aš dar nebuvęs Klaipėdoje, tad būsimoji kelionė mane domino - kaip atrodo Klaipėda - mūsų langas į platų pasaulį? Tuoj pasigirdo ženklas susirinkti. Išbėgom į aikštę, susirikiavom ir, pasidalinę į tris būrius, išžygiavom į miestą. Ėjom plentu per mišką. Plentas, kiek teko sužinoti, buvo savivaldybės, lygus, tad labai patogu žygiuoti. Tačiau kaip danguj, taip ir ant žemės - dulkių prisirijom ligi soties, nors stengėmės kaip galima mažiau dulkinti. Iš Girulių į Klaipėdą - tik 7 km kelio. Rikiuotėje einant toks tarpas nueinamas nejučiom.
Mieste stengėmės eiti kaip galima darniau, kad savo drausmingumu padarytumėm gerą įspūdį Klaipėdos gyventojams, ypač tiems, kurie "anapus žiūri". Nors buvo dar ankstyvas rytas, bet žmonių judėjimas gatvėse buvo gana didelis. Pirmiausia nuvedė mus į kareivines. Neilgai laukus atvyko automobiliu latvių ir estų būrelis, taip pat ir lektoriai - vadovai. Prieky ėjo pučiamųjų orkestras, paskiau buvo nešami trys vainikai: lietuvių, latvių ir estų, o toliau žygiavo stovyklautojai, padalyti, kaip sakiau, į tris būrius. Pirmojo būrio pradžioje ėjo stovyklos svečiai - latviai ir estai, iš viso apie trisdešimt žmonių.
Tokia tvarka darniai žengdami, ėjome Klaipėdos gatvėmis į katalikų kapus, kur palaidoti žuvę Klaipėdos vaduotojai. Kapuose kalbėjo stovyklos viršininkas p. Rainys, estų ir latvių mokytojai ir XX šalių rinktinės atstovas. Pabrėžta pasiaukojusiųjų atlikto darbo reikšmė Lietuvai ir Klaipėdos krašto gerovei ir padėti dėkingumo ir pagarbos vainikai. Griežiant orkestrui tautos himną, visi dar kartą pagerbėme žuvusius, o himno garsai aiškiai skelbė visiems Lietuvos sūnų pasiaukojimą savo tėvynei...
Praėjus susikaupimo minutei, visi katalikai nužygiavome į katalikų bažnyčią pamaldoms. Iš bažnyčios skirstėmės laisvai. Kas kur norėjo, galėjo eiti, tik turėjo sugrįžti ne vėliau kaip 6 val. į stovyklą. Aš išėjęs iš bažnyčios sutikau draugą, su kuriuo nuėjome į uostą. Kadangi buvo sekmadienis, tai uoste buvo ramu. Uostą pamatyti seniai buvo mano didžiausia svajonė... Buvau nustebintas daugybės įvairiausių laivų, kurie stovėjo uoste. Didžiausias, kaip teko matyti, buvo laivas su vokiečių svastikos vėliava. Jis buvo pilnas prikrautas malkų, net ligi pusės kaminų aukščio, ir stovėjo toliau uoste išmetęs inkarą, matyt, negalėjo dėl didelės gramzdos priplaukti prie krantinės. Truputį mažesnių laivų buvo keliasdešimt. Be jų, buvo daugybė įvairių valčių, laivukų, luotelių, motorlaivių, net žvejų laivų, sugrūstų vienas prie kito, lengvai bangų liūliuojamų, supamų. Iš toliau pažiūrėjus: stiebai, stiebai, stiebų miškas. Žvejų laivai kiekvienas savaip išpuoštas, išgražintas, kiekvienas turi savo vardą, o dažnai teko matyti iš tikrųjų įdomių užrašų. Pavyzdžiui, ant vieno motorlaivio buvo parašyta: "In Sturm und Wetter Gott ist mein Retter" ("Per audrą ir vėjus Dievas yra mano gelbėtojas"). Daug tokių panašių užrašų lietuvių ir vokiečių kalbomis mačiau užrašytų ant tų nedidelių ir silpnų, palyginti su jūros galybe, laivelių.
Bus daugiau
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką, buvusius parko darbuotojus. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą