Publikacijų ciklą tęsiame Kęstučio Demerecko surinkta medžiaga.
Plantacijos fortas
Apie Plantacijos fortą (šiandien - miesto stadionas) žinoma labai nedaug. Istorikų darbuose apie jį tik užsimenama kalbant Kopgalio tvirtovės temomis. Mokslinės literatūros apie jį nėra. Jam neskirtas joks tiriamasis darbas. Tad rašyti apie Plantacijos fortą tenka apgraibomis, nutveriant kur kokį faktą, gretinant su Karaliaučiaus fortais, kuriems skirta nemažai mokslinių darbų.
Pirmasis Plantacijos forto medžiaga aštuntajame dešimtmetyje susidomėjo Paminklų restauravimo projektavimo instituto architektas Vytautas Šliogeris. Rengiant Kopgalio tvirtovės-Jūrų muziejaus projektą, jis kartu su istoriku J. Tatoriumi vyko į Leningrado karinį archyvą, iš kur atsivežė nemažai Klaipėdos žemėlapių ir įtvirtinimų projektų kopijų. Tarp jų ir šiame straipsnyje publikuojami Plantacijos forto brėžiniai. Gaila, tačiau jokios publikacijos, nors ir raginamas, Vytautas apie šį fortą neparengė. Todėl dabar apie fortą tenka rašyti ne fortifikacijos specialistui. Rekonstruoti forto vaizdą iš surinktų mokslinių kruopelyčių labai sunku. Todėl nevengiama daryti ir hipotetinius sprendimus bei išvadas, kuriuos gal paneigs ar patvirtins vėlesnės mokslininkų studijos.
MIESTO šventės repeticija stadione. Tarpukario nuotrauka.
Prūsijos valstybės kariniai reikalai visuomet būdavo sprendžiami nekreipiant dėmesio į jokį eilinių miestiečių norą. Taip Septynerių metų (1757-1763) karo pradžioje atžygiuojant prie Klaipėdos rusų kariuomenei komendanto įsakymu buvo sudeginti visi priemiesčiai, "kad priešas neturėtų kur pasislėpti puolimo metu". Nors tai visiškai nepadėjo išsaugoti miesto - po artilerijos apšaudymo jis pasidavė pats.
1871 m. suvienyta ir įkurta nauja Vokietijos valstybė, kurios karinė galia nepaprastai greitai augo. Po Vokietijos pergalės prieš Prancūziją (1871) vyriausybė įpareigojo sustiprinti visų Vokietijos uostų saugumą. Todėl Klaipėdos uosto ir miesto apsaugai nuspręsta skubiai pastatyti papildomus įtvirtinimus: Kopgalio tvirtovę ir Plantacijos fortą. 1872 m. įrengtas Plantacijos fortas. Tačiau manoma, kad forto statyba pradėta daug anksčiau, nes dar 1866 m. prasidėjęs Prūsijos-Austrijos karas atkreipė dėmesį į menkai apsaugotus Baltijos uostus. Kaip tvirtina istorikai, žemės paruošiamieji darbai plantacijoje pradėti 1867 m.
Plantacijos fortas (Plantagen Fort) išaugo toje vietoje, kur anksčiau buvo pagrindinis miestiečių takas (dabar - Stadiono g.) į plantaciją - iškart už Vitės ir Sandwehro kapinių. Pastatytas fortas uždarė patekimą į plantaciją. Todėl naujasis kelias į parką suko per Sandwehrą ir vedė į plantaciją iš skersinės gatvės (dabar - Parko g.). Tad galima manyti, kad fortas ne tik sunaikino taip sunkiai sodinukais apsodintą plotą (kas ir taip aišku), tačiau ir apsunkino gyventojų susisiekimą su parku. Iš pateikto žemėlapio matyti, kaip fortas įsiveržia į plantacijos žalius plotus uždarydamas Bomelsvitės ir Sandwehro kvartalus. Tačiau fortui žemės neužteko, todėl vėliau dar teko atiduoti 45 margus žemės už miesto Vitės kapinių.
KLAIPĖDOS miesto stadionas, pastatytas Plantacijos forto vietoje. 1925 m. atvirukas.
1872 m. Magistrato ataskaitoje pažymėta, kad Plantacijos fortas baigtas. Ši tvirtovė - taip ją vadina istorikas J.Tatoris - buvo netaisyklingo penkiakampio plano su poternomis. Visiškai neaišku, kodėl fortas buvo nesimetriškas. Aplink Karaliaučių 1872-1884 m. pastatyta net 12 fortų, kurių visi buvo simetriško rombo formos. Kiekvienas Karaliaučiaus fortas turėjo savo garbingą pavadinimą: pvz., Karaliaus Fridricho III, Karalienės Luizės ir t.t. Kiekviename forte buvo įrengta iki 30 įvairaus kalibro patrankų pozicijų.
Paprastai fortų išorinės mūro sienos storis su pylimu siekė 4 metrus, lubos būdavo arkinės, sumūrytos iš plytų, todėl galėjo atlaikyti artilerijos apšaudymą. Kiekvienas fortas veikė autonomiškai. Jis turėjo savo vandens šulinius, drenažą, apšildymo sistemas, elektrines. Jame buvo kareivinės ir net ligoninė. Apsauginis vandens griovys buvo privalomas kiekvienam fortui. Be to, matyt, buvo ir sausas griovys, per kurį permestas tiltas su pakeliama dalimi.
Čia, pietinėje miesto pusėje, buvo vartai į Plantacijos fortą. Vartų kairėje suformuotas didysis forto bastionų įlinkis su gynybiniu įtvirtinimu vartų apsaugai. Forte buvo trys skirtingos poternos: didžioji, centrinė, smaigalio įtvirtinimo aprūpinimui ir dvi šoninės - šiaurės rytų flange bei pietvakarių kampe.
Plantacijos forto statyba lėmė ir spartesnį geležinkelio Tilžė - Klaipėda tiesimą. Geležinkelio linijos į Kretingą (Bajorus) krypčiai tiesiogiai darė įtaką fortas. Ji praėjo šalia forto. Pastačius tokį didžiulį gynybinį kompleksą, patogiausia jį aprūpinti šaudmenimis ir amunicija buvo geležinkeliu.
XIX a. pab. žemėlapis, kuriame matyti, koks plotas Plantacijoje buvo apsodintas medžiais XIX a. aštuntajame dešimtmetyje ir kaip Plantacijos fortas įsiterpė į parko teritoriją.
Nuo 1876 m. lapkričio 1 d. Klaipėdoje dislokuotos dvi papildomos kuopos paskirstytos taip: vienai už 2700 markių išnuomojo naujus Sergies pastatus Zandšolėje priešais Liepojos vartus (dabar pastatų eilė priešais buvusį Lietuvos jūrų laivininkystės pastatą), o kita kuopa buvo apgyvendinta Plantacijos forte.
Tačiau nepaliaujamai vystantis karinei technikai netrukus išaiškėjo, kad fortai negali apginti uosto įplaukos ir tuo labiau miesto. Miško ir Nerijos fortai neteko savo reikšmės ir 1888 m., kaip tvirtina J. Tatoris, Plantacijos fortas buvo susprogdintas. Kopgalio fortas veikė dar 9 metus, iki 1897 m.
Sunku patikėti, kad tokį didžiulį statinių kompleksą pavyko nušluoti nuo žemės paviršiaus. Galbūt buvo susprogdinti tik kai kurie pastatai. Nes forto vakarinės pusės pylimai vėliau buvo labai sėkmingai panaudoti naujo stadiono tribūnoms. Gali būti, kad pylime po žeme išlikę pastatų likučiai. Apie išlikusius statinius byloja ir neseniai kolekcionieriaus Arnoldo Poliakovo atrasta pokario fotografija, kurioje dvi moteriškės ligonių rūbais su vyriškiu nusifotografavo ant pylimo šlaito, prie mūrinio įėjimo. Už jų tolumoje matyti bastionas, į kurio vidų veda masyvūs raudonų plytų vartai.
Pylimas apaugęs pušelėmis, seniai nenaudotas ir netaisyklingos formos. Vartų forma nepanaši nei į Pilies, nei į Kopgalio forto statinius, o dar ligonių rūbai - Kopgalyje nebuvo jokios ligoninės. Jeigu fotografijoje užfiksuoti statiniai buvo netoli stadiono, tai jie Plantacijos forto likučiai. Pokario Klaipėdos gyventojai turėtų atsiminti tuos mūrus netoli stadiono ir patvirtinti ar paneigti mūsų spėjimą.
1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Plantacijos forto teritoriją ir pylimus sumanyta panaudoti naujo stadiono statybai. Tais pat metais vietinės sporto draugijos iniciatyva įkurtas stadiono statybos fondas. Po dvejų metų, 1925 m., miestas turėjo naują didžiulį stadioną. Tai buvo didžiausias stadionas to meto Lietuvoje. Jame buvo net keturios futbolo aikštės, lengvosios atletikos sektorius, pakeltos (ant buvusių forto bastionų) žiūrovų tribūnos. Lietuvos valdžia stadioną naudojo ne tik sporto reikmėms, bet ir masinėms šventėms, Klaipėdos kareivinių karių pratyboms.
Kviečiame atsiliepti skaitytojus, žinančius papildomos informacijos apie fortą.
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai atguls į knygą apie parką.
PLANTACIJOS forto brėžinio kopija iš Leningrado karo archyvo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą