Prabėgo jau treji metai, kai gyvenu Klaipėdoje. Norėjau savo gyvenimą susieti su Klaipėdos universitetu, o kaip tik tuo metu čia buvo kuriama Reabilitacijos katedra. Humanitarinei kultūrai niekada nebuvau abejinga, todėl susidomėjau poetikos terapija ir šios psichoterapijos metodų mokiausi JAV. Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vyriausiasis gydytojas Algirdas Narinkevičius palankiai žiūri į psichoterapijos pagalbą, tad man buvo naudinga čia atvykti ir savais poezijos terapijos metodais padėti žmonėms prakalbėti, išmokti stebėti gyvenimą ir pajausti jo prasmę.
Kokius Klaipėdos trūkumus ir pranašumus pastebėjote, lygindama ją su laikinąja sostine?
Šiame mieste mažiau įtampos ir intrigų, kolegų santykiuose yra daugiau nuoširdumo ir paprastumo - tai mane žavi, bet kartais pasigendu didesnių ambicijų kurti intelektualų, laisvą, kultūringą uostamiestį, saugantį gražiąsias Mažosios Lietuvos tradicijas. Tada jis būtų žinomas Europoje bei pasaulyje. Gražų uostamiesčio veidą kuriančių žmonių yra, bet jų galėtų būti daug daugiau. Nemažai daliai klaipėdiečių Klaipėda yra jų gyvenimui patogus miestas - su įprastu provincialumu, ir jie nekelia sau užduoties puoselėti dvasinę kultūrą. Toleruojame, kai grupė jaunuolių garsiai keikiasi autobuse, kai signalizuojančios jaunavedžių mašinos sukelia pragarišką triukšmą. Su viskuo susitaikome, o paskui įsižeidžiame, kai užsieniečiai mus pavadina nekultūringais.
Ko labiausiai pasigendate, vaikščiodama po Klaipėdą?
Pirmiausia pasigendu Dramos teatro. Per ilgai šis kolektyvas yra benamis.
Bendradarbiaujate su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių; lyginant su kitais miestais, kuo mūsiškis atrodo nuskriaustas ar atsilikęs?
Prieš 11 metų pirmą kartą nuskridau į JAV. Stažavausi Ajovos universitete ir žavėjausi tuo universitetinės kultūros miestu. Ten prieš kiekvieną kultūros objektą - skulptūrą, teatrą, muziejų, biblioteką - yra sakrali erdvė: nevažinėjama riedučiais, dviračiais, nestatomi automobiliai. Miesto laikraštis apie du trečdalius vietos skiria įvykiams universitete: kokios temos nagrinėjamos konferencijose, kokie svečiai atvyko, kodėl tai svarbu miesto bendruomenei. Mane stebino, kad nedidelio Ajova Sičio miestelio žmonės aiškiai suvokia savo - universitetinio miesto gyventojų - tapatybę. Net namų šeimininkės domisi universiteto gyvenimu ir programomis. Norėčiau, kad klaipėdiečiai jaustų universitetą kaip miesto gyvybės širdį.
Kokie miesto ypatumai, kertelės teikia daugiausia džiaugsmo?
Sausio 1-oji ir Rugsėjo 1-oji prie K. Donelaičio paminklo - įkvepiančios dienos. Mielas Skulptūrų parkas, M. Mažvydo paminklas... Senamiestyje būtų jauku, bet per daug automobilių.
Ką neatidėliojant reikia keisti?
Pirmiausia - keistis patiems. Per mažai bendraujame ir bendradarbiaujame. Reiktų išmokti suprasti, kad geriausių rezultatų pasiekiama vienijant jėgas darbui, o ne įrodinėjant vienas kitam, kieno kompetencija didesnė. Tą provincialų norą užsidaryti savo padalinyje ir virti savo sultyse lemia išlikimo baimė. Kai konkuruojame, tempiame kiekvienas antklodę - tas varganas programoms skirtas lėšas. Jei susiglaustume, būtų šilčiau ir ramiau. Bet kas garantuos, kad kažkuris iš kolegų nepasiims sau to, kas skirta visiems? Tai ne Klaipėdos, o visos Lietuvos liga. J. Marcinkevičius rašė: "Dažnai pagalvoju, kad bijome būti savimi, savęs nepažįstame, kaip tik todėl kitame ieškome ne autentiško žmogaus, o potencialaus konkurento."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą