Jauna gidė už beveik pusantrų metų vedamas nemokamas ekskursijas ir norą kuo daugiau klaipėdiečių supažindinti su miesto istorija prentenduoja į apdovanojimą už metų nuopelnus. A. Jonikaitytė sakė, kad jai nominacija buvo netikėta, tačiau jai yra garbė būti nominuotai kartu su nusipelniusiu archeologu Vladu Žulkumi ir pilietiškais policijos pareigūnais.
"Man pasakė draugė, kad mane kažkas kažkur nominavo, o jai pasakė kažkokia jos pažįstama. Aš nepatikėjau, galvojau, kad žmonės susipainiojo. Tačiau labai malonu, matyt, žmonės mato, kad tai, ką darau, yra svarbu", - susitikus pokalbio šypsojosi A. Jonikaitytė.
Pažinti miestą
Gidė pasinaudojo užsienyje populiaria "free walking" (liet. nemokamas pasivaikščiojimas) idėja, kai miestuose rengiamos nemokamos ekskursijos pėstute. Rengti ekskursijas ji pradėjo praėjusiais metais, tačiau tik šią vasarą jos vyko nuolat, po kelis kartus per savaitę.
"Pradėjau nuo vieno maršruto, dabar jau turiu penkis, vienas iš jų yra Palangoje. Idėja yra daryti ekskursijas vietiniams žmonėms, o jų pabaigoje jie gali atsidėkoti arbatpinigiais arba šypsena, arba ir tuo, ir tuo. Kartais žmonės ir keksų prikepa, ir šilauogių, braškių atneša. Vyksta savotiški mainai. Aš gaunu kontaktą su žmonėmis, žinių, galimybę mokytis, tobulėju kaip gidė", - pasakojo A. Jonikaitytė.
Rengti pasivaikščiojimus būtent vietos gyventojams gidė panoro, nes vaikštinėdama mieste rado labai daug įvairių objektų, kurie turi savitą, įdomią istoriją, vertą pasakojimo. Parengti pirmą maršrutą užtruko 8-9 mėnesius, kitus - mažiausiai po pusę metų. Tai nėra lengva, nes reikia suvaldyti informaciją, kurios yra be galo daug, o žmonėms reikia pateikti rišlų, įdomų pasakojimą.
"Pats pirmas maršrutas yra apžvalginis, jį pavadinau "Nuo Mėmelio iki Klaipėdos". Vaikštome po senamiestį, kalbame apie beveik 800 metų, kai Klaipėdos čia nebuvo, o buvo Mėmelis. Antras maršrutas buvo Liepų gatvė - paprastas tiesus maršrutas iki Dujų fabriko ir atgal. Trečiasis - labiausiai netikėtas, nes vaikštome palei Dangės upę krantinėmis nuo Biržos tilto iki Šiaurinio rago ir atgal iki "Meridiano". Daugiausia kalbamės apie kasdienybę, kaip paprasti žmonės gyveno keičiantis valdžioms, - sakė A. Jonikaitytė. - Dar vienas maršrutas yra naujamiestis, kuriame vaikštome šiaurinėje miesto dalyje. Nuo geležinkelio stoties zigzagais žingsniuojame iki Donelaičio skvero. Manau, kad tai labiausiai neįvertinta miesto dalis - ji be galo įdomi tiek istoriškai, tiek architektūriškai. Paskutinis maršrutas - apžvalginis maršrutas Palangoje, akcentuojant kurortinio miesto vystymąsi - kaip Tiškevičiai jį kūrė."
Informaciją renka nuolat
Pašnekovės teigimu, ji informaciją maršrutams kurti bei papildyti renka nuolat. Labai naudinga skaityti atsiminimus, nes žmonės papasakoja tai, ko akademinėje literatūroje neperskaitysi. Be to, ekskursijų metu patys klaipėdiečiai papasakoja įvairių dalykų.
"Turbūt pati juokingiausia ir netikėčiausia yra istorija, kai vaikščiojome po naujamiestį, ėjome Donelaičio gatve pro vieną seną 19 amžiaus namą, aš pasakojau apie jo sode buvusį fontaną. Papasakojusi vedžiau žmones prie kito objekto. Kadangi pasakodama naudoju garso įrangą, mane girdi ne tik ekskursijos dalyviai, bet ir praeiviai, gyventojai, jei atsidaro langus. Mus netikėtai pasivijo vyriškis su šunimi. Pasirodo, jis pasičiupo šunį ir išbėgo iš namo, nes girdėjo, kad pasakojau apie fontaną, ir jis labai norėjo man pasakyti, kad tame fontane dar buvo ir skulptūra, kur ji yra dabar ir kodėl jos nebėra fontane", - su šypsena istoriją pasakojo A. Jonikaitytė.
Paaiškėjo, kad fontane seniau stovėjo švininis amūriukas, bet jį žmonės ėmė laupyti, todėl skulptūrėlę įkėlė į pastato vidų. Dabar ten yra Klaipėdos valstybinės kolegijos fakultetas, kuriame tas amūriukas vis dar yra.
Daugybės gerų atsiliepimų ir pagyrų už įdomiai ir patraukliai vedamas ekskursijas sulaukianti gidė sako, kad medžiagos naujiems maršrutams galima rasti bet kur. Pavyzdžiui, vaikštinėdama mieste ir žvalgydamasi ėmė pastebėti šimto metų senumo elektros stulpus, iki šiol veikiančius du autentiškus dujinius šviestuvus. Ji atkreipė dėmesį ir į naujamiesčio grožybes - kalbama apie geležinkelio stoties rajoną, praplečiant ribas iki universiteto, apimant Vytauto Didžiojo gimnaziją, mokytojų seminariją, dabartinę Menų akademiją. Ši miesto dalis, pašnekovės teigimu, yra labai graži, įdomi, apželdinta medžiais, čia labai gražūs seni pastatai. Gaila, kad atvykstantys turistai to dažniausiai nepamato.
Gidas - ne enciklopedija
A. Jonikaitytė - ne klaipėdietė, tačiau labai žavisi uostamiesčio istorija, taip pat labai simpatizuoja vokiškai kultūrai, o Klaipėda daug metų buvo vokiškas miestas ir apskritai Lietuvos kontekste yra kitokia dėl savo istorijos.
"Atvažiavau studijuoti į Klaipėdą, vėliau išvykau studijuoti į Vilnių. Studijavau turizmą, bet neplanavau būti gide. Vilniuje studijavau istoriją, pakraipa buvo stalinistinė architektūra. Vėliau pradėjau dirbti viešųjų ryšių srityje, dvejus metus dirbau Klaipėdos savivaldybėje, bet jaučiau, kad nesuvaldau noro būti gide", - šypsojosi pašnekovė.
Ji linkėjo klaipėdiečiams pakelti galvas į viršų, žiūrėti ne į grindinį: "Klaipėdoje yra gražūs medžiai, pastatai, ant kurių yra visokių skulptūrėlių, veidų, detalių. Kai žmonės ateina į mano ekskursijas, sako "tiek kartų čia ėjau, bet niekada nemačiau". Net jeigu neinate į ekskursijas, tiesiog eidami gatve pakelkite galvas, o jei pasirodys įdomu ir norėsite sužinoti daugiau, galite prisijungti ir kartu pasivaikščioti."
Paklausus, koks yra gido vaidmuo šiais laikais, kai beveik viską galima rasti internete, A. Jonikaitytė sakė, kad pirmiausia jis turi būti žmogus.
"Viską galima "išgūglinti", perskaityti. Todėl reikia, kad gidas visų pirma būtų žmogus, ne enciklopedija, kad jis kaip vietinis, čia gyvenantis, išsilavinęs žmogus pateiktų įdomų pasakojimą ir palaikytų šiltą bendravimą, kontaktą. Manau, kad žmonėms to reikia vis labiau. Be to, miesto svečiams įdomu būna ir tai, kur aš gyvenu, kiek už nuomą moku. Jiems tai įdomu - kuo gyvena vietiniai žmonės. "Vikipedijoje" to nepaskaitysi", - juokėsi A. Jonikaitytė.
Rašyti komentarą