"Žinoma, malonu ir svarbu, kad klaipėdiečiai pastebi mano ir mano komandos kūrybinį darbą ir jį įvertina", - sakė choreografė, kurios kandidatūrą miestiečiai jau ne pirmą kartą pateikė Meniškos sielos nominacijai.
Neseniai grįžote iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur "Pamirštas princeses" žiūrovai stebėjo John F. Kennedy centre Vašingtone, prieš tai su spektakliu "Baltoji lopšinė" gastroliavote Kinijoje. Ką davė kolektyvui šios pasaulinės gastrolės?
Didžiulę motyvaciją. Pagaliau mes galime didžiuotis savo didžiulio, ilgamečio kūrybinio ir vadybinio darbo vaisiais. Galimybė pristatyti save tokiose scenose ir įvertinimas atperka tą beprotišką tempą, tą šokėjų lėkimą per penkis darbus ir nusivylimą... Klaipėdoje dabar situacija gerėja, tačiau žinome, kaip yra iš tikrųjų... Šiuolaikinį šokį klaipėdiečiai vis dar priima gana sunkiai, jis laikomas nišiniu. Ten tai nėra nišinis menas, mes pasirodėme pagrindinėse pasaulinio garso scenose.
Kas šiuo metu vyksta Jūsų kūrybinėje laboratorijoje?
Pirmiausia rodome spektaklius. Lapkričio 28 d. labai kviečiame visus į spektaklį "Pamirštos princesės" Klaipėdos dramos teatre. Aš pati dalyvauju labai įdomiame projekte - kartu su Dauno sindromu sergančiu jaunuoliu kursiu spektaklį vaikams ir jaunimui apie Z kartą, dar vadinamą Piterio Peno karta, kuri nenori suaugti. Dauno sindromu sergantys žmonės vadinami amžinais vaikais, kurie, kitaip nei šiuolaikiniai jaunuoliai, neturi pasirinkimo tapti suaugusiais. Šis spektaklis nagrinės žmogaus brandos temą. Į kūrybinę spektaklio komandą pasikvietėme Sveną Helbigą - pasaulinio garso kompozitorių, kuris šiais metais pristatė nuostabų koncertą su Klaipėdos kameriniu orkestru. Tęsiame bendradarbiavimą su violončelių kvartetu, kuriam vadovauja Mindaugas Bačkus. Jis taip pat dalyvaus mūsų projekte. Man atrodo labai svarbu spektakliuose jungti skirtingas meno šakas ir disciplinas. Daug segmentų spektaklį padaro įdomų ir puikų. Spektaklio premjera numatoma kovo mėnesį
Rytoj (su Agnija šnekėjome lapkričio 21 d. - Autor. past.) išvykstu į Briuselį, kur dalyvausiu labai įdomiame tarptautiniame projekte "1918-ieji", skirtame Europos valstybėms, kurios, kaip ir Lietuva, kitais metais minės valstybingumo 100-metį. Projekte dalyvaus 10 dalyvių iš Latvijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir kt. valstybių. Aš reprezentuosiu Lietuvą.
Kaip?
Galvoju apie ryškiausias to laikmečio asmenybes - menininką ir diplomatą Oskarą Milašių bei šiek tiek vėlesnio laikmečio asmenybę kalbininką, semiotiką Algirdą Julių Greimą. Matau juos choreografiškai. Įdomu, ką pasiūlys kitų šalių dalyviai. Projektas vyks kitų metų gegužę.
Be to, kitąmet tęsime projektą su Prancūzų kultūros institutu. Kitąmet laukiame atvykstant choreografo iš Prancūzijos, su kuriuo taip pat kursime naują spektaklį.
Sakoma, kad kūrybai reikia vidinės ramybės ir tylos. Kaip sugebate ją išlaikyti taip bėgdama?
Išties, labai daug laiko ir dėmesio atima organizaciniai klausimai, kasdieniai buitiniai rūpesčiai, tačiau kai prasideda kūrybinis procesas - tada stengiuosi atsiriboti nuo viso kito. Visų dalykų prioritetų išskyrimas ir dėmesio koncentracija yra svarbiausias dalykas. Pavyzdžiui, šis ruduo, ypač paskutinis mėnuo, buvo skirtas daugiausia organizaciniams, strateginiams dalykams, pildėme labai daug paraiškų. Tad repeticijų salėje beveik nebuvau, tačiau žinau, kad už poros savaičių prasidės vienas kūrybinis procesas, po to - kitas. Tada skirsiu visą dėmesį tik kūrybai. Atsiriboti ypač padeda kūrybinės rezidencijos. Pavyzdžiui, spektaklį "Dior in Moscow" kūrėme menininkų rezidencijoje Prahoje. Tai buvo puiku, nes turėjome galimybę visiškai atsiriboti ir atsiduoti vien tik kūrybai.
Dabar labai daug kalbama apie kūrybiškumo svarbą gyvenime ir darbe, apie jo ugdymą. Kas pačiai yra kūrybiškumas?
Sunku suformuluoti, kas yra kūrybiškumas, nes jis yra tiek mano asmenybės, tiek gyvenimo būdo dalis ir visa mano veikla. Sakyčiau, kad kūrybiškumas yra gebėjimas pamatyti daiktus, reiškinius, pasaulį kiek iš kito taško, kitaip nei mato dauguma žmonių. Dažnai tai yra daug sudėtingesnis, tačiau įdomesnis kelias.
Ar įmanoma to išmokti?
Pirmiausiai reikia nenužudyti vaikų kūrybiškumo. Kiekvienas mažas vaikas turi kūrybiškumo ugnelę, savitai mato pasaulį, tačiau suaugusieji dažnai tai užgesina, užgniaužia, įstato vaiką į rėmus. Nepalaidokime vaikų kūrybiškumo darželyje - tada nereikės mokykloje spręsti problemos, kaip ugdyti mokinių kūrybiškumą ir apskritai problemų turėsime mažiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą