Jau daugelį metų K. Pūdymas vis kelia sparnus į numylėtą Prancūziją. Pradėjęs nuo šaržų paišymo Monmartre dabar klaipėdietis eksponuoja savo kūrybą garsiausiose galerijose, tačiau visada sugrįžta į namus.
Koks šį kartą buvo jūsų kelionės į Paryžių tikslas?
Nuvežiau lietuvių kilmės poetui ir diplomatui Oskarui Milašiui (1877-1939) sukurtą skulptūrą, kuri kitąmet gegužės 27 d. bus pastatyta bibliotekos kieme Fontenblo mieste netoli Paryžiaus: jame O. Milašius gyveno ir yra palaidotas. Skulptūra skirta šios asmenybės 140-osioms gimimo metinėms paminėti. Toji data yra šiemet ir šiemet kūrinys buvo pristatytas Kauno istorinėje prezidentūroje, kurioje O. Milašius 4-5 kartus lankėsi kaip diplomatas, bei Paryžiuje, Lietuvos amabasadoje. Fontenblo skulptūra bus atidengta kitais metais, nes šiemet biblioteka remontuojama. Taip jau sutapo, jog atidengdami ją galėsime prisiminti ir Lietuvos valstybės 100-metį.
Kuo jums išskirtinis šis kūrinys?
O. Milašius - labai sudėtinga, prieštaringa asmenybė. Diplomatas, inteligentas, poliglotas, poetas, mistikas. Šeimos neturėjo, tačiau turėjo labai daug draugų visoje Europoje, buvo įtakingas asmuo ir kartu labai vienišas. Jis vienintelis galėjo padėti ir daug padėjo Lietuvai, tuo metu tik rišusiai savo valstybės mazgą. Išreikšti O. Milašiaus asmenybę skulptūriniu pavidalu buvo labai sudėtingas uždavinys.
O. Milašiaus asmenybei atskleisti pasirinkau simbolinę alegorinę plastiką. Norėjau, kad formos parteiktų jo mintį ir polėkį. Skulptūrinė figūra - natūralaus žmogaus dydžio, nulieta iš bronzos, pakelta ant 70 cm. aukščio granito kolonos. O. Milašius vaizduojamas su knyga, kurią laiko užantyje lyg diplomato portfelį. Ant knygos iš abiejų pusių užrašytas O. Milašiaus poezijos posmas: vienoje pusėje - lietuviškai, kitoje - prancūziškai.
Ant knygos tupi paukštis, nes O. Milašius buvo fatališkai susijęs su paukščiais. Pats jis buvo panašus į paukštį. Fonteblo mieste jis mėgdavo lankytis viduramžių pilyje, kurioje buvo įrengęs lesyklą paukščiams. Pašvilpaudavo Vagnerio melodiją ir paukščiai atskrisdavo. Jis su jais bendraudavo. Devynerius metus O. Milašius gyveno "Juodojo erelio" viešbutyje. Vėliau nusipirko butą ir laikė jame kanarėlę. Kartą kanarėlė išskrido iš narvelio. Ją gaudydamas poetas suklupo ir mirė.
Kuo Jus taip žavi ir traukia Prancūzija?
Nes Prancūzija - meno pritvinkusi šalis. Šalis, kurios menas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje toną davė visam pasauliui. Jau daugelį metų eksponuoju savo kūrybą Paryžiuje, galerijoje Montparnaso rajone. Būdamas ten pasigydau. Lietuva - mano Tėvynė. Viskas tvarkoje... Tačiau jaučiu čia kietąsias daleles ore tvyrančias... Tai simbolinis mano palyginimas. Tos kietosios dalelės - tai ir politika, ir santykiai, ir tas nenutrūkstantis negatyvo srautas: brangs - nebrangs, paskendo, nukrito nuo stogo...
Nesakau, kad ten to nėra, tačiau ore tai nesklando. Paryžiuje pasijuntu pasaulio žmogumi. Dideliame mieste, kuriame niekas tavęs nepažįsta, esi kaip žuvis vandenyne. Ir pilna kultūros, ir geras vynas... Kiekvieną dieną ten ką nors atrandu: tiek žiemą, tiek vasarą. Viskas keičiasi. Dabar Paryžiuje prie Eifelio stato stiklo sieną, kad nesusprogdintų.
Yra gerų dalykų ir pas mus. Pavyzdžiui, "Metų klaipėdiečio" rinkimai, kuriuose buvote nominuotas "Meniškos sielos" nominacijai už miestą puošiančias skulptūras. Kaip priimate šį klaipėdiečių įvertinimą?
Malonu, žinoma... bet esu girdėjęs ir tokių pasakymų, kad jau per daug Pūdymo Klaipėdai.
Tokie pasakymai jus žeidžia?
Tokie pasakymai yra kvaili. Švielniai tariant. Meno per daug nebūna! Taip pat kaip ir meilės per daug nebūna.
Išties esate sukūręs labai daug kūrinių, kuriuos galima apžiūrėti Skulptūrų parke, M. Mažvydo alėjoje, jūsų kūrybos vaisiai ir skulptūros "Kaminkrėtys", "Iešmininkas", "Undinėlė". Kuris darbas Klaipėdoje jums pačiam brangiausias?
"Mūzos" Klaipėdos dramos teatre, kurias sukūriau 1990 metais. Tai buvo mano pirmoji paraiška šiame mieste. Buvo labai sunku išlikti originaliam, atrasti savo kalbą ir nekartoti žinomų menininkų. "Kaminkrėtys" - man mielas. Pavykusiais laikau tuos darbus, kurie sukelia žiūrovui emocijų. Kai žiūri į darbą ir jauti gyvybę, o ne žiūri ir matai kažkokią statulą.
[CITATA]
Ypač daug įvairių miestiečių emocijų sukėlė jūsų skulptūra "Undinėlė". Kaip į jas reagavote?
Sutinku, kad tema šios skulptūros šiek tiek nuvalkiota, tačiau ji egzistuoja pasaulyje. Kodėl negali būti ji išreikšta ir Klaipėdoje, mieste prie vandens? Aš ją išreiškiau ir stilizuotai, ir suprantamai kiekvienam žmogui, ir dar lietuviškus pinigus užkodavau. Kokia buvo užduotis - taip ją ir sprendžiau, kaip man atrodė tuo metu. Vertinti galima kaip nori, tačiau "Undinėlė" tapo traukos objektu. Kai einu per Biržos tiltą - visada matau prie jos žmonių. Sulaukiau priekaištų dėl kičo, bet juk kičą naudojo daug menininkų. Tai nėra blogis profesionalo rankose. Blogiu kičas tampa tada, kai žmogus nesupranta, kad daro kičą.
Kaip jūs vertinate bendrą Klaipėdos miesto meninį veidą?
Galėčiau pasakyti savo nuomonę apie Lietuvos meninį veidą. Vilniaus menas - pernelyg intelektualus. Keletas menininkų, turinčių savo stilistiką, Vilniuje duoda toną ir jį išlaiko. Mane tik labai pykdina, kai skulptūras pradeda vadinti balvonais. Skulptūra yra skulptūra, o balvonas yra balvonas. Tas, kuris drįsta skulptūrą vadinti balvonu, pats yra balvonas.
Šiauliai taip pat turi savo veidą. Klaipėdoje nebuvo nieko. Mano kartos menininkai ką sukūrė - tas yra. Ateis kita karta - sukurs naujų kūrinių. Skulptūrų parkas gal kiek gaivališkai atsirado, tačiau intencija buvo labai gera. Statėme kūrinius tuščioje vietoje. Aišku, negali būti kiekvienas darbas genialus. Laikas parodys, kurie kūriniai vertingi.
Kokie jūsų kūrybos planai?
Planai?.. Mano gyvenimo credo yra laisva kūryba. Daryti tai, ką noriu, ir užkariauti pasaulį (jeigu pasiseks). Praėjusiais metais mano kūrybinis darbas - skulptūra "Mergina su kasyte" pateko į tradicinę meno parodą "Rudens salonas", kuri nuo 1903 metų rengiama Paryžiuje "Grand Palais" rūmuose.
Kai patenki į šią parodą - atsiveria visų galerijų durys. Taigi po šios parodos - pasipylė skambučiai su prašymais pristatyti savo kūrybą. O prancūzai taip moka egzaltuotai kalbėti, pagirti pasijauti kaip didis menininkas, o ne koks provincialas iš Lietuvos, kurios niekas nežino. Dabar ruošiuosi parodai Hamburge, kuri suplanuota po trijų mėnesių.
Šalia to yra užsakomieji darbai. Ir visada jie stukteli netikėtai tada, kai jau nori daryti ką nors savo. Žinoma, užsakymai menininkui taip pat yra įvertinimas. Lietuvoje išgyventi iš meno - neįtikėtina arba nuostabu! Aš taip gyvenu.
Vis dėlto girdžiu jūsų balse, kad užsakymai kertasi su laisva kūryba?
Jeigu užsakymai įdomūs - irgi nieko blogo. Pavyzdžiui, šią vasarą pristačiau kurortines grafų Tiškevičių skulptūras Palangoje. Tai duoklė istorizmui, skulptūros, derančios prie paveldo. Man tai buvo iššūkis - prisitaikyti ir pajusti, ko reikia. Tokie užsakymai - tai meistriškumo ugdymas. Kaip muzikantui, kuris gali groti ir klasiką, ir džiazą ar tango. Užsakymų, kai užsakovas geriau žino, kaip turi būti, mandagiai atsisakau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą