"Jų bendrakliasiams turėtų būti sunku, nes jie kartelę pakelia labai aukštai. Kai ateinu paklausyti jų grojimo, jaučiuosi ramus. Nesinori jų pergirti, bet visada žinau, kad jie nenuvils", - auklėtiniais džiaugėsi mokyklos vadovas.
Žinoma, norint pasiekti tokių laimėjimų, vien talento nepakanka, tad jaunieji pianistai negailėjo dėkingumo žodžių savo mokytojoms Irinai Skirsgilienei, Ingai Maknavičienei ir Kristinai Stroputei. Taip pat - tėvams, mat daugelio talentą menui pastebėjo gimdytojai.
"Pats nekuriu, nes neturiu fantazijos"
Kristupas Klimkaitis (15 metų), Latvijoje, Valmieros mieste, vykusio tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso prizininkas.
Nors pianino specialybės muzikos mokyklose mokomasi aštuonerius metus, norintiems sudaromos galimybės ir toliau tęsti mokslus, taigi ir aš jau mokausi devintus metus. Tikrai nepersitempiu, negroju kasdien dvi tris valandas, kaip daugelis gali įsivaizduoti. Darbo dienomis kartais iš viso nėra kada prie pianino prisėsti, juk reikia ir pamokoms ruoštis. Be to, turiu ir kitų pomėgių. Kaip ir daugelis, ypač mėgstu žaisti kompiuterinius žaidimus.
Kodėl pasirinkau pianiną? Net nežinau. Kai stojau į muzikos mokyklą, atrodė, kad populiariausias instrumentas - fortepijonas. Matyt, norėjau būti "prie šaikos". Panašu, kad neapsirikau, nes man neblogai sekasi groti šiuo instrumentu. Bandžiau netgi pats muziką kurti, bet man nesiseka. Matyt, neturiu fantazijos. O jei ką ir sukuriu - greitai pamirštu.
Įvairių laimėjimų būta ne vienas, bet man labiausiai įsiminė, kaip pirmoje klasėje festivalyje "Baltijos gintarėlis" laimėjau trečiąją vietą ir gavau prizą - pripučiamą valtį, kuri buvo supakuota didžiulėje dėžėje. Iki šiol prisimenu, kaip tempiau tą didžiulę dėžę per sceną...
Ar sieju savo ateitį su fortepijonu? Kad grosiu ir ateityje - neabejoju, bet kokį darbą dirbsiu užaugęs, dar net neįsivaizduoju.
"Kartais per dieną groju ir 7 valandas"
Gabrielė Zinkutė (11 metų), daugelio tarptautinių konkursų prizinių vietų laimėtoja ("Baltijos perlai" - 1 vieta, "Stockholm Music competition 2016" - 1 vieta, "Musical Fireworks at Baden-Wurttemberg" - 2 vieta).
Aš dar būdama šešerių prašiau mamos, kad užrašytų mane į muzikos mokyklą. Jau tada labai norėjau mokytis groti pianinu. Bet mama neskubėjo, prašė palaukti metus, matyt, norėjo patikrinti, ar mano entuziazmas per tą laiką nesumenks. Bet praėjo lygiai metai ir aš pati atnešiau mamai telefoną bei prašiau skambinti į muzikos mokyklą. Dabar jau esu penktokė. Groju daug. Kai ruošiuosi konkursams, būna ir taip, kad per dieną prie pianino praleidžiu ir septynias valandas. Tad esu labai dėkinga mokytojai Ingai Maknavičienei, kad ji randa laiko su manimi tiek dirbti. Ji ir žadina man didžiausią meilę muzikai. Žinoma, laimėti prizines vietas labai malonu. Bet kartais nutinka ir taip, kad tie laimėjimai iššaukia kitų bendraamžių pavydą. Pamenu, kaip man buvo liūdna, kai po vieno sėkmingo pasirodymo mano draugė net du mėnesius manęs vengė. Laimei, vėliau jos suvokė, kad draugystė svarbiau už pavydą. Ar užaugusi noriu būti pianiste? Ne, jokiais būdais. Nebent muzikos mokytoja.
"Smagu garsinti mokyklos ir Klaipėdos vardą"
Eglė Leščiūtė (12 metų), Prancūzijoje vykusiame Didžiajame tarptautiniame pianistų konkurse savo kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Istorija, kaip aš atsidūriau muzikos mokykloje, gana juokinga. Kai buvau antrokė, mama mane kalbino, kad lankyčiau muzikos mokyklą, bet aš spyriojausi. Bet vieną vasaros vakarą, jau prieš einant miegoti, mama prasitarė, kad visgi mane užrašė į muzikos mokyklą. Buvau nustebusi, bet nebesipriešinau. O dabar labai džiaugiuosi, kad mama buvo atkakli. Man labai patinka groti. Tai man malonumas, o ne vargas. Juolab kad aš ir nesėdžiu valandų valandas prie instrumento, pagroju valandėlę, ir tiek. Tiesiog stinga laiko, nes ir taip daug namų darbų reikia ruošti. Man smagu, kai konkursuose pavyksta gerai pasirodyti, nes taip garsinu mūsų mokyklos ir Klaipėdos vardą. Ir jokio draugų pavydo nejaučiu. Atvirkščiai, mūsų mokykloje mokosi labai talentingi vaikai, tad vieni kitiems sėkmės nepavydi. Ar sieju savo ateitį su fortepijonu? Negaliu atsakyti. Kai buvau darželinukė svajojau būti veterinarė, pradinėse klasėse jau norėjau būti dainininke, o dabar nežinau, ko norėti. Mama svajoja, kad būčiau dantiste, bet, matyt, aš dainuosiu.
"Mėgstamiausias kompozitorius - aš pats"
Jokūbas Žvaliauskas (12 metų), Latvijoje, Valmieros mieste, vykusio tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso prizininkas.
Man labai patinka fortepijono muzika. Groti pianinu jau mokausi septintus metus. Jau ir pats pradėjau kurti melodijas. Mama sakė, kad gražiai kuriu. Įpinu šiek tiek klasikos elementų, šiek tiek šiuolaikinės muzikos. Man pačiam labai patinka rezultatas. Beje, savo kūrinius jau kartą grojau Gargžduose bažnyčioje su vargonais. Didelių ovacijų nebuvo, bet gal todėl, kad bažnyčioje daugiausia sėdėjo močiučių.
Beje, ne visi džiaugiasi mano meile muzikai. Vieni kaimynai jau ir skundą buvo parašę. Gal jiems atrodo, kad per garsiai groju. Bet viskas išsisprendė.
Turiu ir daugiau pomėgių. Labai domiuosi astronomija, turiu teleskopą. Mokytoja sakė, kad lapkričio 18 d. bus galima stebėti meteoritų lietų, tad labai laukiu.
"Gabumus pastebėjo mama"
Goda Rudytė (11 metų), Latvijoje, Valmieros mieste, vykusio tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso prizininkė.
Iki šiol pamenu, kaip vieną gražią vasaros dieną mama manęs paklausė, ar aš norėčiau lankyti muzikos mokyklą. Šis pasiūlymas mane labai suviliojo ir dabar labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Neslėpsiu, kartais būna ir tokių akimirkų, kai apleidžia jėgos, atrodo, kad norėtųsi viską mesti. Bet greitai tokios mintys praeina. Žinoma, daugiausia motyvacijos atsiranda, kai pavyksta gerai pasirodyti konkurse. Ar dreba rankos prieš pasirodymą? Jau nebe. Ko gero, labiausiai jaudinamės ne per patį pasirodymą, o kai jau laukiame rezultatų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą