"Klaipėda Leonidui buvo rimtas dalykas. Norint atsakyti į klausimą, kas jam buvo gimtasis miestas, reikia perskaityti jo knygą "99 Baltijos istorijos", kurioje yra jo biografijos detalių. Tas, kas skaitė jo knygas, žino, kas jam buvo šis miestas. Jo interpretacijos miesto ir buvimo jame atžvilgiu tekstuose visada buvo labai šiltos ir geros. Man sakė, kad tą lemtingąjį trečiadienį, rugsėjo 21 dieną, iki vakaro Klaipėdoje jau nebebuvo galima nusipirkti nė vienos jo knygos, visos buvo išpirktos", - sakė L. Donskio žmona Jolanta Donskienė.
L. Donskis yra gavęs daugybę įvairių apdovanojimų, titulų. Apie tai, kad uostamiestyje jis šiemet nominuotas kandidatu į Garbės klaipėdiečio titulą, J. Donskienė dar nebuvo girdėjusi.
"Jeigu klaipėdiečiams jo reikia, gerai. Akademinei bendruomenei, tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos, kuriai jis priklausė, jo nereikėjo. Norėčiau, kad pristatant būtų atskleistas Leonido įvairiapusiškumas", - sakė ji.
Pastaruoju metu 54 metų akademikas L. Donskis, gimęs ir karjerą pradėjęs Klaipėdoje, gyveno Kaune. Jo veikla buvo labai plati - jis ne tik filosofas, bet ir eseistas, pedagogas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, daugybės knygų autorius, politikas, visuomenės veikėjas.
Didžiausia šių laikų blogybe L. Donskis laikė technokratijos ir informacijos perteklių. Be visų tų dalykų, jis dar buvo, pasak jo draugų, išskirtinio gerumo žmogus.
Renka neoficialioji Klaipėda
"Akademinio ir politinio Klaipėdos elito santykis paskutinius porą dešimtmečių, iki pat mirties, buvo greičiau atšiaurus. Greta Leonido labai aiškiai matyti, kad jie "netraukia" kaip mokslininkai ar politikai, ir tai jiems buvo nekomfortiška. Užtat Leonidas jautė miesto bendruomenės šilumą ir draugišką smalsumą. Į susitikimus su juo LCC ar "Kultūros fabrike" susirinkdavo pilnos salės.
Šita neoficialioji Klaipėda dabar ir siūlo Leonidą išrinkti Metų klaipėdiečiu. Neįprasta, nes siūlomas mus jau palikęs žmogus. Neišvengiamai bus pakalbama, kaip įprasta tokiais atvejais, kad "pagarbą žmogui reikia rodyti, kai jis gyvas". Bet tai būtų ne miesto bendruomenės adresu. Ji Leonidą visada gerbė ir brangino. Sakyčiau, kad balsavimas už Leonidą dabar parodytų ne tik klaipėdiečių pagarbą - ja nėra jokio pagrindo abejoti, bet ir mūsų požiūrį į nepagrįstai susireikšminusią Klaipėdos aukštuomenę, ujusią ir išstūmusią iš gimtinės iškilų miesto sūnų", - sakė kultūrologas Linas Poška.
Provincialumas neleido atsiskleisti
J. Donskienė sako, kad Leonidas su uostamiesčiu siejo savo gyvenimą. Nepriklausomos Lietuvos Klaipėdoje 1990 metais jis apsigynė daktaro disertaciją. Tai pirma humanitarinė disertacija be Maskvos rankos. L. Donskis buvo vienas iš trijų universiteto signatarų, kūrė Politologijos katedrą, 1995-1997 metais surinko du politologų kursus, buvo prisikvietęs daug profesūros iš Amerikos, iš Vilniaus, kuri suteikė labai daug žinių, ypač tiems pirmiesiems kursams. Buvo Filosofijos katedros vedėjas. Ir Istorijos katedra su Alvydu Nikžentaičiu buvo unikali, įvertinta kaip viena perspektyviausių istorijos katedrų.
Pasak J. Donskienės, universiteto administracija į tai žiūrėjo skeptiškai. Nesuprato, kodėl Kembridžo universitetą baigęs žmogus gali sutikti dėstytojauti Klaipėdoje už lietuvišką algą. Jos manymu, provinciališkumas gabiems žmonėms Klaipėdoje neleido atsiskleisti.
L. Donskio žmona prisiminė įdomią istoriją, kai universitetas šventė dešimtmetį ir buvo leidžiama knyga, tuometinis rektorius išbraukė Leonido vardą iš jos.
"Jis buvo visur atpažįstamas kaip akademinis žmogus, kaip profesorius, kaip knygų autorius. Tačiau jos buvo akademinės. Lietuvoje rašė paprastesnes, populiaresnes knygas, kuriose atsispindėjo jo mintys apie meną. Jos skirtos platesniam skaitytojų ratui. Parašė ir dvi knygas jaunimui apie liberalizmą. Jis padarė tiek daug visko, kad net sunku apie tai kalbėti. Leonidui visada buvo svarbu, kiek jį atpažįsta akademinis pasaulis. Dėl savo žavios asmenybės, dėl savo galbūt neeilinių gebėjimų ir labai plačių interesų, dėmesio menui, sportui, kultūrai ir buvo atpažįstamas žmonių", - pasakojo L. Donskio žmona.
Pasirodo, Lietuva dar skaito
"Leonidas niekada neatsisakė to, ką padarė, ir labai džiūgavo, kad galėjo savo laiku netrukdomas padaryti daug gerų dalykų, - kalbėjo moteris. - Vieni žmonės Leonidą žino kaip televizijos žmogų, kiti - kaip portalų rašytoją. Užsienyje jis žinomas kaip knygų autorius. Jo knygos yra išverstos net į korėjiečių kalbą. Vyresnio amžiaus žmonės jį pažįsta iš laidos "Be pykčio", jis buvo atpažįstamas ir kaip stiprus politikas. Apie jį žino tie, kurie turi atpažinimo čiuptuvus. Yra tokių, kurie skaitė, ką jis rašė."
J. Donskienė prisiminė, kad neretai Leonidas įvairiuose konkursuose būdavo išrenkamas pirmuoju. Nurungdavo net universitetų rektorius.
"Vertinamas jis buvo nuolatos. Tai gauna Europos tolerancijos žmogaus titulą, tai kokius nors "sparnus" Klaipėdoje, tai Kaune kuo nors apdovanojamas", - dalijosi prisiminimais žmona.
Šiemet, gal likus mėnesiui iki Leonido mirties, tikslinės Lietuvos žmonių grupės, pavyzdžiui, medikai, mokslo žmonės, žurnalistai, rinko didžiausią įtaką darančius politikus, humanitarus, žurnalistus. Reikėjo reitinguoti pagal sąrašą, bet buvo galima įrašyti ir norimą pavardę. Tarp humanitarų pirmą vietą pasidalijo L. Donskis su istoriku Alfredu Bumblausku.
"Televizijos laidoje jie taip smagiai kvatojo. A. Bumblauskas sakė bent laivu plaukiojęs, filmavęsis televizijoje, tad galįs suprasti, kodėl jį išrinko. Jam buvo neaišku, kodėl išrinko ir Leonidą. Jo išvada: ko gero, Lietuvoje žmonės dar skaito", - prisiminė Leonido žmona.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą