Senosios perkėlos prieigose Klaipėdoje ir Smiltynėje Lietuvos jūrų muziejus įrengė parodą "Klaipėda: marioms atsiveriantis miestas". Ji parodo, kaip kito Klaipėdos kraštovaizdis, žvelgiant iš marių, kaip jį keitė laivyba, pramonė, poilsiavimas ir pramogavimas pajūryje.
Šios parodos atidarymo proga "Vakarų ekspresas" spausdina Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto parengtą straipsnių ciklą.
Klaipėdos kurortai
Šios pastangos atsispindėjo ir kraštovaizdyje prie marių.
Karališka dovana
Iki Prūsijos karališkojo dvaro rezidavimo 1807-1808 m. Klaipėdoje pajūris bei pamarys kaip poilsio erdvė nebuvo atrasti. Platieji vandenys ir pustomi smėlynai aplink Klaipėdą kėlė niūrią nuotaiką. Čia vykęs žvejų, balasto krovėjų, jūrininkų, gintaro rinkėjų, kontrabandininkų, keltininkų gyvenimo būdas buvo skurdus, sunkus, rizikingas ir nežavėjo romantiškumu.
Pasiturinčių miestiečių pastangomis buvo pradėtos kurti dirbtinės privačios ir viešos poilsio oazės - sodai bei skverai. XVII a. kuplūs medžiai išskyrė pylimais apjuosto miesto dalį - Odų gatvelę, Friedricho miestą. XVIII a. vilų-rezidencijų su angliškais sodais mada nulėmė savitą Krūmamiesčio, integruojamos į miestą dalies dešiniajame Dangės krante, charakterį.
PAVILIJONAS. Fachverkinis paviljonas prie senosios kelto prieplaukos Smiltynėje, apie 1905 m.
Pavieniai pasiturintys miestiečiai kitokią aplinką rasdavo užmiesčio dvaruose, o dauguma turtingųjų ir vargingųjų tenkinosi poilsiu karčemose, smuklėse, svečiuodamiesi pas bičiulius. Dažniausiai kasdienybės vargai buvo užsimirštami apsirijimo, gašlybės, girtuoklystės ir azartinių žaidimų rate. Gyvenimą paįvairindavo dalyvavimas viešose religinėse apeigose, bausmių stebėjimas, turgų-jomarkų bruzdesys.
Karališkoji šeima, kartu su gausiu dvariškių ir valdininkų pulku iš Berlyno persikėlusi į Prūsijos užkampį, atsivežė nenuobodaus dykinėjimo ir kitokio poilsiavimo, pramogų troškulį.
Imperatoriaus Napoleono parklupdytos Prūsijos karalystės iždas buvo ištuštėjęs, netekęs didelės dalies pajamų. Karališkoji šeima irgi neskatino didelio parodomojo išlaidumo, prabangos, todėl ieškota išsiskiriančių, bet pigesnių malonumų.
Būtent Prūsijos karališkai šeimai, jos dvarui klaipėdiečiai turėjo būti dėkingi už atrastą galimybę tiesiog vaikštinėti pamariu iki Švyturio ir jūros (dabar tos galimybės neturime, nes miestas nuo marių atskirtas uosto tvora), keliauti Dangės krantu karieta ar pėsčiomis, Dangės upe valtimis pasiekti Didžiojo ir Mažojo Tauralaukio dvarus, poilsiauti žalumos supamoje Bachmano, Joniškės, Sendvario, Rumpiškės, Gedminų dvarų aplinkoje.
Tai tapo paskata miestiečiams naujai pažvelgti į marias, jūrą, pamarį, pajūrį, čia patirti pasigėrėjimą, nuostabą ir atsipūsti nuo kasdienybės. Karališkasis dvaras įvedė poilsio užmiestyje, pajūryje ir pamaryje madą.
Kelionė jūros link
Kurorto infrastruktūros vystymas keitė ir kraštovaizdį. Pradžioje į jį įsiterpė vasarą užplūstantys iki tol nematyti žmonės - poilsiautojai: skėčiais ir plačiabrylėms skrybėlėmis nuo saulės besiginančios panelės ir ponios, į putotas bangas šokantys apsinuoginę ponai ir ponaičiai.
1812 m. iš Liubeko į Klaipėdą persikėlęs komercijos tarėjas Johanas Adolfas Klempovas (Johann Adolph Klempow) dėjo daug pastangų ne tik apželdinant Melnragės-Girulių apylinkes, bet ir populiarinant poilsiavimą pajūryje.
1835 m. birželio 21 d. buvo paskelbti Jūros maudyklių ties Smiltyne ir Kopgaliu, švyturiu ir Melnrage nuostatai. Nustatyta maudymosi sezono trukmė - nuo liepos 1 iki rugsėjo 15 d. Buvo pasirūpinta ir poilsiautojų interesais - ne tik išskirti moterų ir vyrų pliažai, bet uždrausta jodinėti arkliais bei tam tikromis valandomis čia lankytis skurdžiams ir pajūrio kaimų gyventojams.
Iki 1902 m. Kuršių nerijoje atsakingi už maudyklių vystymą ir tvarkymą buvo keltų nuomotojai. Keltus perėmus savivaldybei, ši pareiga buvo perduota Klaipėdos uostui ir savivaldybei. Švarą bei tvarką ėmėsi užtikrinti uosto policija. Nerijoje ir žemyne poilsiautojų patogumui bei siekiant apsaugoti kopas nutiesti pliažų link vedę keliai.
Girulių kurorto tapsmą jūros kurortu vainikavo 1892 m. birželio 15 dieną atidaryta geležinkelio stotis. Šį kurortą su Tauralaukiu, Karališkąja giraite, Vynerio promenada jungė dviračių takai.
Vaizdžiose aukštumėlėse ant Hageno kopos Smiltynėje, Melnragėje ir Olandų kepurės buvo įrengtos apžvalgos aikštelės. Paskutinės dvi išsiskyrė pastatytomis medinėmis romantiškų formų ažūrinėmis altanomis. Smiltynėje buvo suformuotos kelios poilsio aikštelės su figūriniais takais, apsodintos žydinčiais augalais. Girulių pakraštyje mišką paįvairino užtvenktas upelis su sala, liepteliais, pavėsine, takais. Jį lietuvininkai praminė Krūmo ežerėliu.
Maudynių sezono metu apsauginio kopagūbrio papėdėje imti statyti mediniai kilnojami nameliai - būdelės. Jas Uosto direkcija ir savivaldybė išnuomodavo privatiems asmenims, organizacijoms, kad jie galėtų laikyti smulkų poilsiavimo inventorių, drabužius. Rudenį nameliai buvo pergabenami ir remontuojami. 1935 m. vien Smiltynės-Kopgalio pliažo ruože buvo net 211 vietų tokiems nameliams.
Kavinių ir vilų siluetai
Pėsčiųjų bei dvaračių takai ne tik sujungė poilsiavimo vietas, bet ir greta jų duris atvėrusias užeigas, kavines. XIX a. II p. Smiltynės kurorto vizitine kortele tapo ant kopos stovinti karčema. XIX a. pabaigoje marių pakrantėje iškilo puošni keleivių laukimo salė, kelios užkandinės. XX a. pradžioje greta buvo pastatytas nedidelis medinis kurhauzas. 1905-1909 m. išplėtotas kompleksas pavirto puošniu viešbučiu, kazino, restoranu, veikusiais net žiemą. Greta buvo įrengti teniso kortai, vasaros estrada, lauko kavinės, kelionių biuras.
Ne visos pramogos buvo sutiktos palankiai. 1930 m. pasipiktinusi lošimais visuomenė pasiekė, kad kazino būtų uždarytas.
Poilsio infrastruktūra klostėsi ir žemyne. 1894 m. liepos 29 dieną ant kopagūbrio ties Giruliais pradėjo veikti prašmatniu fachverko piešiniu, laužytu stogu bei jugendo stiliaus raižiniais padabinta "Pajūrio halė". Klaipėdiečiai bei miesto svečiai mėgo stebėti praplaukiančius laivus restorane-kavinėje prie Švyturio.
XX a. Smiltynės pliažas poilsiautojus pasitikdavo dideliu liaudiško tėvyninio stiliaus architektūros restoranu-kavine "Pajūrio halė". Ant apsauginio kopagūbrio stovinčiame pastate buvo savitai interpretuotos liaudies architektūros formos: šlaituotas stogas, veranda "žuvies akis", lėkiai - žirgeliai, raudonos čerpės ir medinis sienų apkalas. Bokštelis suartino jį su dvarais ir reprezentaciniais pastatais. Didelė tikimybė, kad šį pastatą suprojektavo garsus to meto architektas Valteris Klymanas (Walter Kleemann).
Įdomu, kad XIX-XX a. nerijos ir žemyno pusėse imta poilsiausti net žiemą. Švenčių dienomis, savaitgaliais miestiečiai važinėjo išsinuomotomis rogėmis, slidinėjo slidėmis, ant marių bei užšalusių telkinių ledu čiuožė pačiūžiomis.
Poilsiavimo prie marių ir jūros populiarėjimas keitė požiūrį į šios erdvės vertę. Pasiturintys miestiečiai panoro statyti savo užmiesčio rezidencijas, vilas nebe pievų ar dirbtinių sodų apsuptyje, o prie marių bei pajūryje.
Netrukus Smiltynės, Melnragės, Girulių gyvenvietėse iškilo fachverkinės, medinės liaudies architektūros bei moderno stiliaus vilos. 1863 m. Vyriausybė, siekdama plėtoti jūros kurortą, suteikė teisę Klaipėdos pirkliams nuomotis Giruliuose sklypus vasarnamių statybai. 1907 m. išaugusioje gyvenvietėje jau tryško fontanai, veikė teniso kortai.
1936 m. suprojektavus kvartalą Giruliuose, per ketverius metus pastatyta 50 namų. Valstybė pardavė sklypus Smiltynėje viloms statyti tik 1897 m., o jau 1901 m. čia užaugę kvartalai buvo prijungti prie miesto.
1933 m. kurorto teises gavusioje Melnragėje taip pat daugėjo modernių mūrinių vilų.
Poilsis po burėmis
Po 1869 m. pirmosios regatos marias vis dažniau puošdavo jachtų burės ir skambėjo irkluotojų sportininkų šūksniai. Jie žymėjo dar vieną virsmą žmonių sąmonėje. Sunkus darbas galynėtis su vėju, srovėmis ir savo paties silpnumu tapo pramoga, aktyviu poilsiu, pelno nesiekiančia veikla.
Klaipėdiečiai pradėjo burtis į plaukikų, irkluotojų, buriuotojų draugijas. Nejučia plaukimas, irklavimas, buriavimas papildė aktyvaus poilsiavimo būdų įvairovę. Tai taip pat veikė jūrinio kurorto plėtrą.
XX a. pr. Klaipėdos etuziastams net žiema teikė savitus buriavimo malonumus - milžinišku greičiu skrieti marių ledu burėmis varomomis ledrogėmis - bujeriais. Tokius sąmonės pokyčius atspindėjo jachtklubų vietas žyminčių vėliavų stiebų iškėlimas marių pakrantėse.
XIX-XX a. sandūroje jachtos ir baidarės rasdavo prieglobstį uostelyje ties Smiltynės kurhauzu. 1934 m. lietuviška trispalvė suplazdėjo ant flagštoko lietuviškame jachtklube šiauriniame Dangės rage. 1929-1930 m. Smiltynėje klaipėdiškiai mariose įrengė klubo "Poseidon" ir Klaipėdos plaukimo sporto draugijos atvirą baseiną su mokykla. Čia galėjo sportuoti 140 plaukikų. 1935-1937 m. greta jų įsikūrė lietuviška vandens sporto bazė su plaukimo baseinu-mokykla, buriavimo mokykla, Klaipėdos jachtklubu. Buvo pastaytas elingas, įrengti baseinai jachtoms ir šokinėjimo į vandenį tiltelis. Nuo 1936 m. Klaipėdos jachtklube Smiltynėje veikė Lietuvos buriuotojų sąjungos Buriavimo mokykla.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą