Smiltynės gaisro liudytojai: žmonės nerimavo iki pat vakaro

Taip. Tai buvo eilinė darbo diena, kai paskambino žmogus ir pranešė, kad mato Smiltynėje rūkstančius dūmus. Vėliau skambučiai tiesiog pasipylė - žmonės skambino iki pat vakaro. Visus labai jaudino, kas bus su Kuršių nerijos gamta. Mus - taip pat.

Ką daro dispečeris, priėmęs tokį pranešimą?

Įvertinę situaciją, pirmiausia išsiunčiame į gaisrą ugniagesių pajėgas. Susisiekiame su kitomis specialiosiomis tarnybomis. Gaisro metu nuolat palaikome ryšį su ugniagesiais, teikiame jiems reikalingą informaciją - bendraujame radijo ryšiu.

Tądien buvo labai sunku, nes buvo ir kitų iškvietimų. Reikėjo spręsti, kokias ugniagesių pajėgas siųsti į kitus gaisrus, nes pačios didžiausios buvo sutelktos Smiltynėje.

Ar gaisrai Klaipėdoje dažni?

Kaip kada. Daugiausia iškvietimų būna vasarą, kai masiškai deginama žolė. Anksčiau tiek žolės gaisrų tikrai nebūdavo. Dega ir butai, mašinos, šiukšlių konteineriai. Anksčiau žiemą būdavo ramiau, o dabar - iškvietimų daug.

Jau pripratote prie to, kad jums skambina tik kai nutinka kas nors bloga?

Kartais išgirstame ir malonių žodžių... Būna, kad ir padėkoja už gerai atliktą darbą. O prie nelaimių sunku priprasti. Kai pirmą kartą sužinojau, kad sudegė žmogus, buvau neseniai pradėjusi dirbti... Buvau sukrėsta, graužiausi, nors viską padariau kaip priklauso. Visada galvoju - gal buvo galima išvengti tos nelaimės...

O melagingi iškvietimai ar neįkyri?

Melagingų iškvietimų labai daug. Ne visada juos galima atpažinti. Paskambina žmogus ir labai emocingai praneša apie gaisrą. Nusiunčiame ugniagesius, o ten - nieko. O kartais paskambina ir šneka tokiu nerūpestingu tonu, taip ramiai, kad sunku patikėti, jog kažkas dega. O paskui pasirodo, kad gaisras labai didelis. Mes reaguojame į visus iškvietimus, mūsų pareiga - patikrinti bet kokią informaciją.

O meluoja dažniau vaikai ar suaugusieji?

Ir tie, ir tie skambinėja. Dažnai paskambinę tyli, o aš žiūriu, kad numeris jau matytas... Kiti pradeda skambinti iš pat ryto ir liaujasi tik vakare.

O naktį šitaip žaidžia?

Naktį pamiega, o anksti ryte toliau skambina...

Matyt, kažkam labai patinka jūsų balsas.

Nežinau, - nusišypso. - Meilės prisipažinimų dar neteko išgirsti...

Ar jūsų nevaržo griežta uniforma?

Dabar turime naujas uniformas, ir man patinka ją nešioti... Labai patogu!

Parą dirbate, tris ilsitės. Ar sunku gyventi pagal tokį ritmą?

Pripratome...

Kodėl dispečeriais nedirba vyrai?

Taip jau susiklostė, kad pas mus iškvietimus priima moterys. Mūsų, dispečerių, kolektyvas jau nusistovėjęs, daug metų dirba tos pačios moterys. Aš dispečere dirbu jau keturiolika metų.

"Negi bėgsi? Stovi ir gesini..."

"Gesinant Smiltynę, atsimenu, pareina 10-15 metrų pločio ugnies siena, o mes tik už kelių metrų stovim... Tai negi bėgsi - stovi ir gesini..." - sako E. Kubilius

"Nė vienas nesitikėjome, kad gaisras taip įsisiautės... Keldamiesi per marias matėme dūmų stulpus, bet manėm, kad užgesinsim greitai, o grūmėmės iki vakaro - tik vandens nuvažiuodavom prisipilti", - sako ugniagesys gelbėtojas Egidijus Kubilius, Smiltynės miške per gaisrą dirbęs beveik parą.

Tai buvo didžiausias gaisras, kokį yra tekę gesinti E. Kubiliui. "Atsimenu, sykį buvo labai sunku, kai dvylika valandų gesinome gaisrą laive. Visai nusivarėme nuo kojų, tik pasikeiti deguonies balioną - ir vėl eini... Kartais atrodydavo, kad gali nukristi, jau akys merkdavosi. Bet jei reikia - tai reikia."

Jūsų žmona, išgirdusi apie nelaimę Smiltynėje, turbūt labai nerimavo.

Aišku, taip. Ji išgirdo per žinias. Vakare aš jai paskambinau, pasakiau, kad man viskas gerai.

Rizikingas jūsų darbas...

Mes jau pripratę rizikuoti gyvybe. Štai pats paprasčiausias pavyzdys: dega kaime namas atvira liepsna. O ten visada stovi dujų balionai, todėl eini į vidų ir galvoji: kad tik nesprogtų... Pirmiausia įbėgęs pažiūri, ar nėra žmonių. Man ne kartą yra buvę, kad atvažiuoju į gaisravietę, tik išlipu iš mašinos - ir sprogsta...

Ar teko kada savo kailiu pajusti liepsnų liežuvius?

Kadangi aš aukštas, tai kai iškeliu rankas į viršų, apsinuogina riešai - kartais šiek tiek apsvyla... O šiaip vilkime apsauginiais drabužiais, užsidedame šalmą, nors ir jie, kai labai didelis karštis, pradeda "raitytis". Juk degančiame bute gali būti 1000 laipsnių karščio.

Iš tikrųjų mums nėra labai ko bijoti tos ugnies, nes turėdamas rankoje "švirkštą" kažin ar gali sudegti. Aišku, galima sąmonės netekti, bet šiaip tu gali tokią srovę vandens paleisti, kad save vandens skydu apsitversi ir ugnis tavęs nepasieks. Štai gesinant Smiltynę, atsimenu, pareina 10-15 metrų pločio ugnies siena, o mes tik už kelių metrų stovim. Tai negi bėgsi - stovi ir gesini.

Bet jūs ne tik gaisrus gesinate.

Dirbu jau dešimt metų - prisižiūrėjau visko. Mačiau sudegusius žmones, traukiau iš vandens porą mėnesių pramirkusius kūnus... Būna iš tikrųjų baisių akimirkų, bet kažkam reikia šitą darbą atlikti.

Šiandien jums rami diena?

Taip - palijo, tai ir ramu. Juk pavasarį daugiausiai važiuojame gesinti žolės ir miškų.

Ką ugniagesiai veikia, kai nėra gaisrų?

Kiekvieną dieną turime pamokas: nuo sausio iki lapkričio tęsiasi mūsų tokie lyg ir mokslo metai. Giliname žinias, mokomės, kaip elgtis tam tikrose situacijose, avarijų metu. Nuolat tobuliname savo įgūdžius. Būna ir visokiausių ūkinių darbų - vairuotojai automobilius remontuoja, mes - kokią įrangą ar teritoriją tvarkomės. Galima pažiūrėti televizorių, yra kompiuteris, valgomasis, kur mes valgome.

Žodžiu, netinginiaujate.

Žinau, ką kiti galvoja - nėra gaisrų, tai jie daro, ką nori. Bet tai klaidinga nuomonė. Aišku, kai nedirbi, - atsipūti, bet kai išvažiuoji į didelį gaisrą, išsikrauni penkiais šimtais procentų.

Pasitaiko, kad į gaisrą iškviečia net tualete būnant... Ir ką - kyli ir leki. Arba naktį: mes nemiegame, o ilsimės. Matėte mūsų lovas - nėra baltos patalynės, gali prigulti, bet nenusirengęs, su drabužiais. Guli ir vis lauki signalo, kada reikės bėgti prie vamzdžio, nusileisti ir išvažiuoti... Įtampą jauti visada.