Tai buvo pasitikrinimas, ar tikrai esu toje vietoje, kurioje turėčiau būti, ar tikrai darau tai, ką sugebu geriausiai.
Kokie keliai atvedė jus į mediciną?
Vaikystė prabėgo Rietavo miestelyje. Ten baigiau vidurinę mokyklą, o po jos atvažiavau į Juozo Kupčinsko medicinos mokyklą. Svajojau dirbti kaimo medicinos punkte. Bet įgijusi medicinos felčerės specialybę gavau paskyrimą į Klaipėdos miesto - dabar universitetinę - ligoninę. Ir čia jau dirbu 22 metus.
Kodėl užsibuvote vienoje vietoje, negi nesinori pokyčių?
Nieko nenoriu keisti, nes čia galiu realizuoti save padėdama kitiems žmonėms. Kiekvieną dieną eidama į darbą galvoju, kaip galėčiau savo veikla padėti žmogui, sumažinti jo kančias, įkvėpti stiprybės. Tai - mano gyvenimo tikslas.
Slaugytojos neretai pavadinamos dešiniąja gydytojų ranka. Ar taip ir yra?
Nenorėčiau sutikti. Slaugytoja nebėra gydytojo pagalbininkė - slauga yra atskira mokslo šaka. Mes esame lygiavertės, kvalifikuotos, savo sritį išmanančios specialistės. Jei iškyla problema, kartu su gydytojais sėdame prie stalo ir sprendžiame, kaip kartu galėtume padėti. Slaugyti - tai reiškia ne tik patenkinti visus paciento poreikius, tai menas pamatyti, ko žmogui iš tikrųjų reikia. Šiuolaikinės slaugytojos baigia universitetines studijas, mokosi toliau.
Gal neįsižeis gydytojai, bet visąlaik pabrėžiu: gydytojas su pacientu bendrauja iki valandos per parą, o slaugytoja šalia jo būna 24 valandas. Ir tai, ko pacientas negali išsakyti gydytojui, nutyli, jis pasako slaugytojui.
Jūs pati baigėte universitetines tęstines slaugos ir reabilitacijos studijas, esate vadybos mokslų magistrantė. Kaip užtenka viskam laiko?
Tobulėti reikia. Juk ir šiandienos pacientas nebėra toks, koks buvo anksčiau. Jis nori žinių, nori, kad slaugytoja ne tik tenkintų jo fiziologinius poreikius - jis nori bendrauti, nori žinių apie mediciną. Todėl slaugytoja turi labai daug žinoti, atlikti net psichologės misiją.
Ko dažniausiai pacientai jūsų klausinėja?
Apie problemas, kurios juos kamuoja - radioterapiją, jos šalutinius reiškinius, kaip juos galima kontroliuoti ir valdyti. Jiems rūpi tolesnis jų socialinis bendravimas, išgijimo galimybės. Jie dažniausiai kankinasi dėl ateities, bijo akistatos su mirtimi.
Turbūt sulaukiate ir panašių klausimų: "Tai ką, sesute, ar man jau laikas mirti"? Ką atsakote?
Turėdama bendravimo patirties, jaučiu, kiek pacientas nori žinoti, ir nėra vienos formulės, tinkančios kiekvienam žmogui. Kai taip paklausia, elgiuosi skirtingai. Kai trūksta žodžių, tie žodžiai nėra reikalingi. Padėti galima ir tyliai pabūnant šalia, nusišypsant, palaikant už rankos. Teko laikyti ne vieno paciento ranką, žvelgti padrąsinančiu žvilgsniu. Juk mano ir visos slaugytojų komandos tikslas - palengvinti žmogaus kančias. Neretai pacientai mums, skyriaus slaugytojoms, užduoda klausimą, iš kur mes tokios geros. Tuomet sakau: "Jei nebus gerų žmonių ligoninėje, tai kur tada jų ieškoti?"
Vadovaujate 10 slaugytojų komandai. Ar nesunku? Ar esate jai reikli?
Pirmiausia esu reikli pati sau. Juk jei žodžiai neatitinka darbų - niekada nebus gerų rezultatų. Jei tiksliai nurodai, ko reikalausi, ko reikia šiandieniniam slaugytojui, nėra sunku prisitaikyti ir naujam žmogui. Juk jau rinkdamasis specialybę kiekvienas žino, ką reiškia dirbti nuoširdžiai. Tai reiškia, kad neužteks atlikti manipuliacines procedūras. Reikės arbatos puodelį žmogui paduoti, jo ranką palaikyti, kompresą pridėti, išklausyti, kol jam sumažinsi kančias.
Kaip sugebate neperimti paciento kančios, kaip ji jūsų neprislegia?
Jei perimtum - širdis surandėtų nuo kiekvieno paciento kančios ar netekčių. Tačiau žinau, kad padėti jam galėsiu tik pati būdama stipri. Atsipalaiduoti, atsiriboti padeda vyras, 22 metų sūnus, studijos, aktyvus laisvalaikis: bėgiojimas, važinėjimasis dviračiais, kelionės į tėvų sodybą.
Jus dažnai pamatysi organizuojant ligoninės renginius, konferencijose, esate Lietuvos skausmo draugijos narė...
Nuo pirmų dienų pasinėriau į stiprią Onutės Mitalienės vadovaujamą slaugytojų bendruomenę. Ligoninėje kas mėnesį rengiamos konferencijos slaugytojoms, kvalifikacijos kėlimo užsiėmimai slaugos administratorėms, kas savaitę - susirinkimai, kuriuose aptariami rūpimi slaugos klausimai. Visada vadovaujuosi taisykle "Nestovėk vietoje" ir sukauptomis žiniomis dalinuosi su kolegėmis. Į Skausmo draugiją įstojau tam, kad gaučiau naujausių žinių apie problemą, su kuria susiduria mano pacientai. Didelę dalį laisvalaikio skiriu mokslinių straipsnių skaitymui.
Ar sulaukiate nuoširdžios pacientų padėkos?
Savo skyriuje segame padėkų knygą. Jei mes, slaugytojos, gauname padėką, labai džiaugiamės, nes žinome, kad gydytojų darbas labiau pastebimas. Kiekvieną nuoširdžią padėką vertiname kaip moralinę paskatą. Malonu, kad pacientai, kurie gydėsi mūsų skyriuje, užsuka mūsų aplankyti, pasilabinti. Tai, kad žmogus, sirgdamas sunkia liga, nebijo sugrįžti - didžiausia mums padėka.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą