Ernestas Galvanauskas - lietuviško Klaipėdos uosto ir pramonės kūrėjas

Diplomuotas inžinierius (mokslus baigė Lježo mieste Belgijoje) jau buvo spėjęs pabūti Vilniaus Didžiojo seimo nariu, lietuviškos spaudos ("Vilniaus žinių", "Lietuvos ūkininko") bendradarbiu, o atgavus Nepriklausomybę - premjeru, užsienio reikalų, finansų, prekybos ir pramonės ministru, ambasadoriumi Londone. Jis aktyviai organizavo Klaipėdos sukilimo operaciją, o kaip diplomatas dirbo ne tik Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje sekretoriumi, bet ir vėliau Ženevoje vykusiose derybose dėl Klaipėdos krašto konvencijos.

Lietuvoje valdžią užėmus tautininkams ir prezidentui Antanui Smetonai, E. Galvanauskas atvyko į Klaipėdą. Tuo metu šalyje vyravo nuomonė, kad Lietuvai formaliai priklausantis uostamiestis tebėra vokiečių netiesiogiai valdomas bei kontroliuojamas. E. Galvanauskui buvo pavesta misija įtvirtinti Klaipėdoje lietuvišką pramonę, atverti Lietuvai jūrinės valstybės perspektyvas.

Svarbiausių įmonių gaivintojas

Grįžęs iš Lietuvos ambasadoriaus Londone pareigų, E. Galvanauskas buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės atstovu Klaipėdos uosto direkcijoje. Netrukus jis tapo šios direkcijos prezidentu, pradėjo aktyvius įstaigos pertvarkymo darbus. Tai nelabai patiko tuometiniam premjerui Augustinui Voldemarui ir 1928 m. E. Galvanauskui teko šiuos planus atidėti ateičiai.

Viena pažangiausių to meto pramonės šakų buvo spaudos verslas ir E. Galvanauskas ėmėsi vadovauti spaudos leidimo ir prekybos AB "Rytas".

Jo dėka Klaipėdoje buvo leidžiami vokiški ir lietuviški laikraščiai "Klaipėdos žinios", "Lietuvos keleivis", "Darbininkų balsas", "Pagalba", "Vakarai", "Baltischer Beobachter", "Memeler Algemeine Zeitung", taip pat ir Didžiajai Lietuvai skirti leidiniai bei knygos.

Spaustuvė ne tik buvo "moderniškiausia Lietuvoje", didžiavosi tuo metu šiuolaikiškomis monotipo ir cinkografijos technologijomis, bet ir išlaikė didžiausią knygyną mieste, tad pagrįstai buvo vadinama Klaipėdos kultūros centru.

Dvigubai išaugino lentpjūves

Klaipėdos pramonėje ypač svarbią vietą užėmė medžio perdirbimas ir eksportas. 1930 m. Lietuvą už eksportuotas prekes pasiekus didelei partijai miško medžiagos iš Sovietų Rusijos, E. Galvanauskas ryžtingai ėmėsi organizuoti naują, lietuvišką įmonę, tarpukariu žinomą kaip Klaipėdos medžio sindikatas. Dalį uostamiesčio lentpjūvių suvienijusioje akcinėje bendrovėje E. Galvanauskas turėjo 30 proc. akcijų, taip pat įkalbėjo prisidėti žymiausius to meto uostamiesčio pramonininkus - Ehmerį, Apelhageną, Taurogerį, konsulus Naftalį ir vieną "Memeler Bank" direktorių Sachsą.

Jau pirmaisiais veiklos metais naujas verslo projektas uždirbo 170 tūkst. litų pelno, o iki 1933 m. beveik dvigubai - iki 350 tūkst. kietmetrių - padidino savo gamybinius pajėgumus. To meto lietuviška spauda rašė, kad "daug nuopelnų už Klaipėdos miško pramonės atgaivinimą ir sėkmingą jos vystymą reikėtų priskaityti p. inž. E. Galvanauskui, kuris plačiu savo technišku išsimokslinimu ir dideliu pasitikėjimu daug prie to prisidėjo".

Dėmesys mokslui

E. Galvanauskas ypač gerai suprato, kad trūksta išsilavinusių lietuvių specialistų, todėl jau trečiajame dešimtmetyje palaikė idėją steigti lietuvišką Jūrininkų mokyklą, nors šis planas ir nebuvo realizuotas. Po dešimties metų jis siūlė įsteigti mieste aukštąją prekybos mokyklą bei ateityje numatyti ir universiteto, politechnikumo bei kitų mokymo įstaigų Klaipėdoje steigimą. Būtent E. Galvanauskui vadovaujant ir Kaune buvo atidarytas Lietuvos universitetas.

Pramonės, ūkio ir finansų procesus puikiai pažįstantis instituto vadovas dėstė ir pats: "Bendrąjį įmonių ūkio mokslą" (pirmaisiais studijų metais), "Pramonės įmonių ūkio" (antraisiais metais) bei "Uostų ir laivų ūkio" kursą (trečiaisiais metais). Be to, rektorius nuo instituto įkūrimo rūpinosi pažangių studentų skatinimu, tam aukojo net savo asmenines lėšas: jau pirmaisiais Prekybos instituto mokslo metais 18 tūkst. litų - dalį Klaipėdos medžio sindikate uždirbtų pinigų - išdalino studentų stipendijoms.

UOSTE. Grįžęs iš Lietuvos ambasadoriaus Londone pareigų Ernestas Galvanauskas buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės atstovu Klaipėdos uosto direkcijoje. Netrukus jis tapo šios direkcijos prezidentu, pradėjo aktyvius įstaigos pertvarkymo darbus.

E. Galvanauskas reiškėsi ir kaip ekonomikos mokslininkas, pavyzdžiui, Lietuvos ekonomistų draugijos 1939 m. konferencijoje skaitė pranešimą "Pramonės racionalizacija".

Iš viso iki 1940 m. studijas Klaipėdoje baigė apie 160 studentų, dalis absolventų buvo įdarbinti pačioje Klaipėdoje, tarpininkaujant šio instituto vadovybei. Uostamiesčio verslo pasaulis tapo vis lietuviškesnis, kai beveik pusė, t. y. 24 iš 51 pirmosios laidos absolventų, įsidarbino Klaipėdoje, kiti dirbo privačiose ir valstybinėse Žemaitijos, Kauno bendrovėse bei įstaigose.

Studentai stengėsi palaikyti ir Galvanausko aukštojoje mokykloje užmegztus ryšius - Prekybos instituto absolventų grupė 1937 m. pabaigoje įsteigė prekybos namus "Studentai", o po metų 1938 m. instituto absolventai su kitais prekybininkais Klaipėdoje užregistravo bendrovę "Balteximport".

XX a. 4 dešimtmetyje Lietuvos spaudoje buvo dažnai aptariama vis dar sunki lietuvių verslininkų padėtis Klaipėdoje, tačiau ir pažymėta, kad mieste steigėsi ir plėtėsi ne tik didžiosios Lietuvos bendrovės "Lietūkis", "Lietuvos eksportas", bet ir lietuvių akcininkų parduotuvės, kitos mažosios įmonės. Lietuviai užėmė vis svarbesnes pozicijas Klaipėdos krašto Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų draugijoje, o tai liudijo Prekybos instituto kompetenciją ir gana aukštą profesinio pasirengimo lygį.

Kitus E. Galvanausko planus - pastatyti naują instituto pastatą, gyvenamuosius kvartalus Smeltėje - realizuoti sutrukdė krašto aneksija.

Paskutiniai žingsniai - toli nuo Tėvynės

E. Galvanausko gyvenimo pabaiga toli nuo tėvynės susiklostė ne mažiau spalvingai.

Tapęs pirmosios okupuotos Lietuvos liaudies vyriausybės finansų ministru greitai suprato bolševikų užmačias ir pasislėpė Klaipėdoje, iš kur jau vokiečių buvo ištremtas į Reicho gilumą.

Po karo E. Galvanauskas prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklos, tačiau jau 1947 m. atsidūrė Madagaskare, kur... taip pat steigė pramonės ir prekybos kursus, juose dėstė ir pats užsiėmė verslu.

Amžino poilsio E. Galvanauskas atgulė šalia žmonos prancūzės mažame Eks Le Beno miestelyje Savojos Alpėse, toli nuo mylėtos ir puoselėtos Klaipėdos.