Fabrikas, pakeitęs Smeltės kaimus

Celiuliozės fabrikas ypač išsiplėtė ir tapo garsus net už Atlanto, vadovaujant Karlui Riechtui (Carl Rieht) bei Karlui ir Johanui Tenteriams (Carl, Johann Tenter).

1898 m. lapkritį uostamiesčio celiuliozės fabriko bendrovė "Zellulosefabrik Memel A. G." su 0,8 mln. markių kapitalu buvo įsteigta... Hanoverio mieste. Statybos tempai tiems laikams buvo įspūdingi - 1899 m. pavasarį statybos tik pradėtos, o lygiai po metų stovėjo gamybiniai celiuliozės fabriko pastatai ir virimo cecho katilai buvo pripildyti žaliavomis.

Naujasis fabrikas buvo įkurtas Smeltėje, pietinėje miesto dalyje, kur jau visą XIX a. telkėsi medžio apdirbimo įmonės. Nuo XIX a. vidurio iki 1890-ųjų Karališkosios Smeltės bendruomenės gyventojų skaičius padvigubėjo ir viršijo 4 000.

VADOVAI. Fabriką ir Nepriklausomos Lietuvos metu faktiškai kontroliavo vokiečių - direktoriaus Karlo Riechto (kairėje) bei Karlo ir Johano (dešinėje) Tenterių - šeima.

Celiuliozės fabrikas Smeltėje užėmė net 29 ha teritoriją, o vėliau plėsdamasis nupirko ir Gintaro pelkės kaimo žemes, kur buvo pastatytas charakteringų darbininkams skirtų keturbučių kvartalas. Iki pat 1918 m. Smeltė formaliai nebuvo miesto dalis - Mėmelio valdžia nenorėjo sau užsikrauti papildomo neturtingo rajono išlaikymo išlaidų.

Fabrikas iš pradžių pasirodė esąs per didelis ir per brangus, be to, trūko kvalifikuotų darbininkų. Anot Klaipėdos pramonės istorijos tyrinėtojo Juliaus Žuko, naujojo fabriko akcininkai iš karto perkėlė bendrovės valdymą į Mėmelį, išleido papildomą 450 tūkst. markių akcijų emisiją. 1905 m. vos 6 mln. tonų produkcijos per metus pagaminantis fabrikas susiliejo su Bavarijos miesto Ašafenburgo celiuliozės ir popieriaus gamybos bendrove.

Naujieji savininkai toliau plėtė gamybą Smeltėje, fabriko užimamas plotas nuolat didėjo. Prieš I pasaulinį karą jame dirbo 600 darbininkų, o vienuolikoje celiuliozės viryklų buvo pagaminama per 33 tūkst. t celiuliozės per metus.

Po pasaulį pasklido žinios apie gerą Klaipėdos fabriko celiuliozės kokybę, tad produkcija laivais buvo gausiai gabenama į Angliją, Prancūziją, Ispaniją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją ir net už Atlanto vandenyno.

Išsiplėtusi bendrovė gamino ir popierių. Iš pradžių - krašto rinkai, o vėliau - ir eksportui. Popieriaus gamybos mašina buvo pajėgi pagaminti pačią įvairiausią produkciją - popierių maišams ir mažiems pakavimo maišeliams, "šilkinį" popierių ar vyniojamąjį popierių pakuotėms. Popieriaus gamybos mastas vis didėjo. Pavyzdžiui, 1911 m. per uosto vartus ir naujai nutiestu geležinkeliu į pasaulį iškeliavo per 2,5 tūkst. t popieriaus.

Celiuliozės fabrike susikryžiavo įvairūs ekonominiai interesai - eglių mediena ir popiermalkės atkeliaudavo iš visos Žemaitijos, Lietuvos, vėliau - ir Rytprūsių. Patogiausias kelias ilgus metus buvo Nemunas ir Karaliaus Vilhelmo kanalas, žaliava taip pat vežta vežimais, todėl labai pageidaujamas buvo geležinkelio iki Smeltės nutiesimas. Bendrovės tiekėjai buvo visos žymiausios Žemaitijos dvarininkų šeimos - Oginskiai, Pliateriai, Volteriai ir Tiškevičiai. O štai gamybai reikalingas kalkakmenis Smeltę pasiekdavo iš Gotlando, sieros masė - daugiausia iš Norvegijos ir Ispanijos.

Celiuliozės, popieriaus, vėliau - ir medžio spirito gamyba Klaipėdoje išliko reikšminga ir po I pasaulinio karo, nes 1919 m. įmonė atsiskyrė nuo Vokietijos savininkų.

1920 m. celiuliozės fabriko teritorijoje, kuri pasiekė beveik 100 ha, pastatytas aukščiausias mieste, 100 m aukščio, kaminas.

Fabriką ir Nepriklausomos Lietuvos metu faktiškai kontroliavo vokiečių - direktoriaus Karlo Riechto bei Karlo ir Johano Tenterių - šeima.

Fabrikas tapo garsus ne tik Europoje, bet ir abiejuose Amerikos žemynuose. Nepaisant nedėkingų valiutos svyravimų, celiuliozė ir popierius didelėmis partijomis buvo gabenami ir į Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Argentiną. Naujos viltys sietos su, kaip dabar pavadintume, ekologišku kuru - viltasi, kad medžio spiritas gali pakeisti net ir importuojamą benziną.

Tarpukariu "Lietuvos aidas" rašė, kad celiuliozės fabrikas "davė darbą" net 1 tūkst. darbininkų.

Miestas plėtėsi pietų kryptimi ir norėdama apgyvendinti į Klaipėdą atvykstančius darbininkus valdžia planavo nupirkti Gedminų dvarą bei išplėtoti naują gyvenvietę. 1936 m. architektas Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo Smeltės kvartalą, kuriame buvo pastatyti 132 namai ir Valstybinė amatų mokykla. Planuota čia įrengti ir turgaus halę, teatro salę bei naują katalikų bažnyčią (jos statybos komitetui vadovavo žymus pramonininkas, buvęs premjeras Ernestas Galvanauskas), tačiau šių planų realizuoti nespėta.

1938 m. rudenį ir 1939 m. vasarą Celiuliozės ir popieriaus gamybos fabriką nusiaubė du dideli gaisrai, o, Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, didelė dalis jo darbininkų iškeliavo tarnauti į Vermachtą. Fabriko teritorijoje nauji šeimininkai steigė stovyklą suvarytai "naujai darbo jėgai" laikyti...