Tam, kad verslas būtų sėkmingas, jis turi būti stabilus. Mėtymasis, nepamatuota rizika, nenumatyta strategija gali būti pražūtinga. Mano kompanija net ir sunkiu metu nenutraukė veiklos, nekeitė profilio. Mes visada dirbome tvarkingai. Reagavome į rinkos pokyčius. Ir stabiliai plėtojome verslą. Sėkmės prielaidos - tai ir verslininko intuicija, ir mokėjimas strateguoti, ir nuolatinis pasaulinių tendencijų stebėjimas bei analizė. Mes Lietuvoje neturime tos pasaulinės, kitose valstybėse plėtotos 300 metų nekilnojamojo turto istorijos. Nekilnojamojo turto rinka mūsų šalyje nėra sulaukusi nė pilnametystės: jai tik šešiolika septyniolika metų. Ji dar tik formuojasi. Stebėdamas pasaulines tendencijas aš supratau, kad naujo dviračio ir čia, Lietuvoje, neišrasime. Todėl veikiau pagal istoriškai pagrįstus dėsnius. Tai ir lėmė sėkmę.
Ar užsiimančiųjų tarpininkavimu duona skalsi?
Nėra jau tokia skalsi, kaip kitiems galėtų pasirodyti. Išgyventi vien iš tarpininkavimo gana sunku. Ši veikla nereglamentuojama, nelicencijuojama. Į ją nuolat įsilieja daug neprofesionalių, bandančių laimę žmonių. Tokie ne tik atima dalį rinkos, bet ir įneša sumaištį, netikrumą ir paskleidžia negeras kalbas apie tokias paslaugas. Agentūrų imama baimintis. Konkurencija šiame versle neleidžia augti ir komisiniam dydžiui. Jis visada svyravo vieno procento lygmenyje. Tačiau sąnaudos šiame versle yra didžiulės. Ir išgyventi vien iš komisinių tikrai nėra paprasta. Todėl mūsų agentūra viena pirmųjų Lietuvoje ėmėsi nekilnojamojo turto vertinimo veiklos. Pakilus šalies ekonomikai plėtojome investicinius projektus. Atsiradus investicijų administravimo paslaugos poreikiui - tokią teikiame. Nepraleidome progos užsiimti nekilnojamojo turto Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje pardavimu. Reorganizuojame, išparduodame didžiuosius sovietmečio poilsio namus pajūrio zonoje.
Kaip išgyvenote sunkius laikus, krizes versle?
1998 m. kilo pirmoji banga, kuri gana greit, per pusmetį, bloškė apie 40 procentų visos rinkos vertės žemyn. Tai buvo Rusijos krizės, lietuviškųjų bankų griūties pasekmės. Visus ištiko šokas. Mums patiems tai buvo gera pamoka. Ir dėl rizikos, ir dėl investicijų. Supratome, kad rinkos pokyčius turime jausti. Ir itin akylai stebėti makroekonomiką. Padarėme išvadas. Taigi šių dienų nekilnojamojo turto smuktelėjimui mes jau buvome pasiruošę. Ir šis posūkis mums jau nebuvo toks gyvybiškai pavojingas. Prieš porą metų mes pertvarkėme ir išplėtėme įmonės paslaugų pasiūlą. Mes prisidėjome prie nekilnojamojo turto kadastro paslaugų demonopolizavimo. Turime licencijas geodezijos kadastro darbams. Šiuo metu nekilnojamojo turto rinka išgyvena stabilizacijos laikotarpį. Spekuliatyviniai pirkimai - pardavimai pasidarė nenaudingi. Ir tai man patinka.
Ar nekilnojamasis turtas yra gera investicija?
1993 metais man teko lankytis Amerikoje ir bendrauti su senąja išeivių lietuvių karta. Su tais žmonėmis, kurie šiandien gyvena laisvai ir prabangiai. Ne vieno iš jų klausiau, kaip jiems pavyko tą pačią pradžią pasidaryti. Koks buvo jų ekonominis pagrindas? Ir visi vos ne vienbalsiai man atsakė, kad tai buvo nekilnojamasis turtas arba žemė. Įsigyji tada, kada palanku, palaikai, o kai atsiranda geras pirkėjas, - parduodi. Šiandien investuojant į nekilnojamąjį turtą reikia būti keliskart atsargesniam nei anksčiau.
Kaip pasirinkote, kur studijuoti?
Mane paveikė chaotiškas bandos jausmas. Grupelė sustiprintą matematiką, fiziką baigusių mano klasės draugų nusprendė studijuoti inžineriją. Na, o kadangi aš neturėjau pretenzijų konkrečiai profesijai, nuėjau kartu su jais. Taigi turiu automatiko inžinieriaus diplomą. Tačiau nepaisant tikrai sunkių mokslų, kuriuos baigė tik trečdalis, aš ten tikrąja ta žodžio prasme studentavau. O labiausiai man įsiminė anų metų profsąjungos veikla. Aš vadovavau jai. Mes organizuodavome dideles stovyklas, šventes. Taip įgijau neįkainojamos bendravimo patirties, kuri man pravertė ir versle, ir gyvenime. Jau studijuodamas supratau, kad inžinerija - ne man, ir baigęs šias studijas įstojau į Vilniaus universitetą. Baigiau teisę. Ir nors teisininku nedirbau, šios žinios man darbe taip pat labai pravertė. Pasukau verslo keliu.
Kaip tai nutiko?
Iki nekilnojamojo turto agentūros aš kartu su dviem bičiuliais buvome įsteigę bendrą įmonę, kuri veikė trimis tuomet pelningomis kryptimis: metalas, mediena ir nekilnojamasis turtas. Tačiau labai greitai mes supratome, kad veikti reikia atskirai. Mintis užsiimti verslu kilo iš buitinės situacijos. Buvo 1993 metai. Kartu su žmona norėjome parduoti dviejų kambarių butą ir nusipirkti trijų. Ieškodamas pirkėjų ir klientų aš supratau, kad tai nelengva, nes nėra koncentruoto informacijos centro. Tarpininkavimo paslaugas teikiančių įmonėlių buvo, tačiau paslauga buvo neprofesionali. Supratau, kad tai nebloga niša verslui. Didžioji dauguma šiame versle neišliko. Šiandien iš to laikotarpio esame likę tik pora įmonių.
Kodėl kitos firmos neišsilaikė?
Buvo ir tokių verslininkų, kurie bandė užkariauti uostamiesčio nekilnojamojo turto rinką. Prisikvietė apie trisdešimt vadybininkų. Manė padarysią čia tvarką. Deja. Tokie jų bandymai jau po poros mėnesių vedė į aklavietę. Kodėl? Todėl, kad šiame versle yra didžiulės sąnaudos (reklama, kontorų nuoma ir t.t.) ir negarantuotos pajamos.
Save kaip verslininką atradote netikėtai. Kas skatino juo likti?
Būti verslininku skatino kibirkštėlė, palaikiusi norą veikti savarankiškai. Skatino ir pirmųjų sandorių sėkmė. Iškart, jau verslo pradžioje, į mūsų įkurtą firmą plūstelėjo tikrai nemažai klientų. Pradėjome dirbti dviese. Po trejeto metų į kompanijos veiklą įtraukiau ir žmoną. Ji iki pat šiol dirba mūsų firmoje. Žmona yra kvalifikuota turto vertintoja.
Koks esate vadovas?
Visada savo darbuotojams sakau, kad klientas yra visada teisus. Ir tai - ne banali frazė. Visada sakau, kad klientui negalima pasakyti "Ne". Nuolat aiškinu, kaip reikia mokėti jam pasakyti, kad jo noras yra nerealus. Dėmesys klientui yra vienas svarbiausių veiksnių, padedantis įmonei išsilaikyti. Per tiek metų praktikos esame tikrai ne kartą įsitikinę, kad geriausia reklama įmonei eina iš lūpų į lūpas. Na, o kaip vadovas, matyt, esu reikalingas savo kolektyvui. Nes esminius klausimus darbuotojai nori spręsti kartu su manimi. Nori, kad dalyvaučiau reikšmingų sandorių metu. Žinoma, šioje veikloje mano, kaip teisininko, žinios labai pravertė. Nes teisinės aplinkos kaita tiek versle, tiek gyvenime yra kaip niekada didžiulė. Negalime nesiorientuoti. Manau, kad vienas svarbiausių mūsų įmonės kvalifikacijos požymių yra sugebėti konsultuoti klientą jo turtinių civilinių klausimų sferoje. Mano, kaip vadovo, pareiga ir yra stebėti tą teisinę pusę bei patarti savo darbuotojams.
Koks jūsų požiūris į pinigus?
Pinigai yra tiktai dalinė priemonė laisvei įgyti. Bet tikrai su ypatinga sėkme ar laime jų negalėčiau sieti. Didelis pinigų troškimas kai kuriems žmonėms atidaro duris į labai dideles problemas. Dar didesnes nei pinigų troškimas. Ir, beje, ne vienas verslininkas galėtų patvirtinti, kad jautėsi tikrai laimingesnis tada, kai jo dar neslėgė nei pinigų kiekis, nei atsakomybė, nei problemos. Pinigų kiekis nėra rodiklis ar įrodymas, kad tu esi gabus. Atsitiktinai, netikėtai gali pralobti ir niekšas, ir sukčius. Geras verslininkas yra ne tas, kuris uždirba daugiau pinigų, o tas, kuris moka su jais tvarkytis - "įdarbinti", o ne pravalgyti, "prabaliavoti". Moka juos išlaikyti ir jų dėka žengti į priekį.
Kur išleidžiate uždirbtus pinigus?
Pinigais nepiktnaudžiauju, bet komforto taip pat neatsisakau. Tikrai daug energijos ir triūso įdėjau tam, kad kada nors galėčiau patogiau ir laisviau pagyventi. Bet neturiu didelių ambicijų automobiliams ar kokiai nors ypatingai prabangai. Nesipuikuoju. Kartu su žmona esame užsikrėtę keliavimo bacila. Stengiamės bent du kartus per metus kur nors išvykti ir pailsėti. Pažinti pasaulį.
Ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie galvoja apie nuosavą verslą?
Patarčiau pradedant savo verslą nebijoti nei esamų, nei būsimų konkurentų. Būti drąsiems. Ir drąsiai eiti ten, kur galima būtų save realizuoti. Juk viską galima suderinti. Galima ir būti naudingam rinkoje, ir pačiam iš to turėti naudos.
Sėkmingas verslas įsuktas. Ar nepagalvojate apie tai, kad galbūt galėtumėte jau leisti sau ir nebedirbti?
Nepakeičiamų tikrai nėra. Yra gerų žmonių, kuriems drąsiai patikėčiau nemažą dalį kompanijos veiklos. Na, žinoma, ta pensija - sąlyginis dalykas, tačiau apie darbo laiko ar darbinių veiksmų apribojimus jau senokai galvoju.
Bet...
Bet manyje nuolat dirbantis varikliukas verčia eiti pirmyn. Nuolat siekti to, kas paprastai nepasiekiama. Siekdamas to, kas po ranka, toli neisi. Todėl sugalvoti, kaip užsikabaroti į, atrodo, nepasiekiamas aukštumas, tapo man kasdienybe.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą