Sėkmė būna arba atsitiktinė, arba uždirbta. Gali sėkmės pasagą arba rasti, arba nusikalti. Neslepiu, kilti karjeros laiptais - siekiau. Daug dirbau. Savo sėkmės pasagą nusikaliau pats.
Kodėl vieni pasiekia daugiau nei kiti?
Viskas paprasta. Jei giliau pažvelgtume, mažiau pasiekusieji tikriausiai turėjo gyvenime progų pasiekti daugiau, tačiau jie pabijojo prisiimti atsakomybę ir... liko ten, kur ir buvę. Tokiems trūksta ambicijų, noro siekti tikslų. Nors šiaip manau, kad ta uždirbamoji sėkmė yra tikrai daugumai pasiekiama.
Psichiatras Viktoras Franklis padarė tokią išvadą: "Kuo labiau jūs stengiatės, tuo daugiau šansų, kad prašausite".
Teisybė. Sėkmė, kaip ir pinigai, neturi būti galutinis tikslas. Nereikia siekti sėkmės dėl pačios sėkmės. O jei su užsidegimu dirbi mėgstamą darbą, neskaičiuoji valandų, tuomet ir sėkmė tave užklumpa lyg ir netikėtai. Tiesiog vieną dieną nubundi žinomas, turtingas, ir sėkmingas, - šypsosi.
Be rizikos sėkmė neįmanoma.
Absoliučiai. Rizikuoti yra būtina. Nuvalkiota frazė: "Kas nerizikuoja, tas negeria šampano" yra visiškai teisinga. Versle žmonės rizikuoja kiekvieną dieną. O genijai būna maištininkai - tie, kurie atmeta nusistovėjusias taisykles ir veikia kūrybingai, savaip.
Gabūs verslininkai į galimybes ir problemas žvelgia tarsi iš paukščio skydžio: jie mato kitaip. Dažniausiai jie veikia lokaliai, koncentruojasi tik į savo veiklą, būna mažiau visuomeniški, tačiau tai tik padeda kryptingiau siekti savo tikslų.
Kaip pasirinkote, kur studijuoti?
Pernelyg dėl to "nemeditavau". Tiesiog viena klasės draugė pasiūlė kartu važiuoti į Klaipėdą. Pasirinkau verslo administravimo ir psichologijos studijas LCC tarptautiniame universitete. Taigi aš, 18 metų vaikinas, atsidūriau uostamiestyje, tolimiausiame Lietuvos krašte nuo mano gimtojo Visagino. Nauja vieta, nauji draugai man visai sujaukė protą. Ir mokykloje nebuvau pirmūnas, o pradėjęs čia studentauti, išvis praradau saiką. Atsibudau tik tuomet, kai pamačiau, kad mano draugai ir būsimoji žmona jau stovi su absolventų kepurėmis, o aš - dar tik įpusėjęs mokslus. Tai mane labai stipriai motyvavo, ir kibau į mokslus. Supratau: arba dabar susiimsiu, arba man teks visą gyvenimą taip simuliuoti ir šlaistytis. Bemiegės naktys ir nuolatinis "zubrinimas" mane išgelbėjo.
Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
Dirbau administratoriumi bendrabučio - viešbučio registratūroje. Dirbau ir mokyklos vairuotoju. Taip pat baldų projektavimo įmonėje pardavimų vadybininku. Atlyginimas buvo minimalus, visa kita priklausė nuo rezultatų. O dirbant pirmuosius mėnesius tų rezultatų pasiekti būna labai sunku. Analogiškų kompanijų, siūlančių tą patį produktą, - begalė. Nebuvo lengva.
Tačiau šiame pasaulyje mes beveik visi esame pardavimų vadybininkai. Tik mūsų prekės skirtingos. Vieni save parduoda būsimam datrbdaviui. Kiti save parduoda draugams, kuriems nori patikti. Dar kiti parduoda savo idėjas investuotojams ir t.t.
Kada ir kaip įgavote karjeros pagreitį?
Matyt, tada, kai atsidūriau savo vietoje. Po dvejų metų darbo baldus projektuojančioje įmonėje įsidarbinau Klaipėdoje esančiame viešbutyje "Europa Royale". Čia dirbau trejus metus. Po to jau ėmiau dairytis plačiau. Su žmona nusprendėme įsigyti namą Vilniuje, juolab kad tuomet kaip tik gavau pasiūlymą eiti tarptautinio viešbučių tinklo "Europa Group Hotels" pardavimų direktoriaus pareigas. Buvau vykdomojo komiteto narys. Tai šešių vadovų komanda, kuri užsiėmė ir tinklo plėtra, ir standartų kūrimu, ir esamų viešbučių veiklos kontrole. Po to dar metus dirbau "Europa Group Hotels" generaliniu direktoriumi.
Kodėl būtent jums buvo paaukštintos pareigos, o ne kitam kolegai?
Aš niekada nedirbau formaliai.
Prieš porą mėnesių subrendote nuosavai veiklai. Šių metų sausį įkūrėte viešbučių valdymu užsiimančią įmonę "Hoteliers Co".
Na, jei būčiau šiaučius, matyt, būčiau atidaręs batų taisyklą ar siuvyklą. Viešbučių sritį išmaniau neblogai, tad natūralu, kad taip atsitiko. Lietuvoje tikrai nėra labai daug tikrų viešbutininkystės profesionalų, tad kartu su verslo partneriais nusprendėme imtis šios veiklos. Be to, manau, kad vienoje vietoje ilgai užsisėdėti nėra sveika.
Taigi verslo pradžioje ėmėtės valdyti "Klaipėda Hotel" tinklo viešbučius Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune.
Taip. Kol kas taip. Mūsų komanda yra mobili. Na, o aš pamaniau, kad visai naudinga man būtų padirbėti didžiausio Lietuvos viešbučio "Klaipėda" generaliniu direktoriumi. Viešbutis yra unikalus jau vien tuo, kad jo ūkis yra tikrai didžiulis. Tokio multikompleksinio pastato Lietuvoje daugiau nėra. Juk čia yra net 4 restoranai, baseinas, sporto klubas, boulingas, kazino, naktinis klubas, daugybės įmonių biurai, mašinų stovėjimo aikštelė.
Nesitikėjau, kad atėjus čia bus labai lengva ir paprasta dirbti. Žmonės mažiau keliauja, naujoji vyriausybė padidino PVM - apgyvendinimo paslaugoms net keturis kartus, bankrutavo nacionalinis vežėjas. Šiandien paprasčiau, pigiau ir lengviau iš Londono nuskristi į Niujorką nei į Lietuvą. Viešbučių verslui dabar yra tikrai ne pats geriausias metas, tačiau mes stengiamės optimizuotis, veikiame ateičiai.
Sakoma, kad sunkmečiu pradėję veiklą verslininkai suklesti.
Tikiuosi, kad taip bus. Juolab kad ilgalaikėje perspektyvoje mes planuojame vykdyti savo viešbučių tiklo plėtrą Rytuose.
Koks esate vadovas?
Esu demokratiškas treneris. Manau, kad svarbiausias vadovavimo principas yra netrukdyti žmonėms dirbti to darbo, kurį jie geriau išmano. Trenerio užduotis nuolat matyti visą žaidimo aikštelę ir neleisti vienam ar kitam komandos nariui pasiklysti joje.
Su žmona gyvenate atskirai. Ji liko Vilniuje, jūs - čia Klaipėdoje.
Aš planuoju čia padirbėti tik metus, todėl didelių bėdų ji dėl to nemato. Iš pradžių norėjo vykti kartu su manimi, bet šiais laikais ji nedrįso mesti darbo sostinėje. Be to pats kiekvieną savaitę 1-2 dienas būnu Vilniuje.
Ar mėgstate komfortą?
Taip. Miegamajame turi būti kondicionierius. Kadangi beveik ketvirtadalį gyvenimo tenka praleisti vairuojant - mėgstu ir gerus, aukštos klasės automobilius. Pavyzdžiui, "Lexus" markės.
Kokių turite silpnybių?
Mėgstu persidirbti ir persimiegoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą