Pirmąją dieną atlikome klasikinius šokius: lėtą valsą, tango, Vienos valsą, fokstrotą ir kvikstepą. Antrąją dieną vyko Lotynų Amerikos šokių konkursas: čia čia, samba, rumba, pasadoblis ir džaivas. Įdomu tai, jog kiekvieną šokį teisėjai vertina atskirai, ir viena pora gali praeiti visų šokių turą, o kita - tik kelis. Pernai mes nusileidome kolegoms vokiečiams, kita stipri pora buvo iš Rusijos, tad konkurencija buvo didelė. Laimėti norėjo visi, bet labai šiltai bendravome su varžovais, palaikėme vieni kitus.
Jūsų valia turėjo būti kieta kaip deimantas?
Pajutę, kad galime laimėti, visas savo jėgas ir mintis sutelkėme tam tikslui. Aš net savo dienotvarkėje prie būsimos pasaulio čempionato datos pasirašiau: "Iveta and Gherman World Champions." Noras laimėti nustelbė panišką baimę, jis vis augo, ir vaizduotėje daugybę kartų išgyvenau savo šokius ir pergalę. Įtampą kėlė tik tai, kad už Ameriką šokančios poros paskutinius keletą metų neturi teisėjo, atstovaujančio šiai šaliai.
Ar labai svarbus publikos palaikymas?
Mums tik pradėjus šokti, pajutome tvyrant didelę žiūrovų simpatiją ir plojimus. O vėliau - ir sveikinimus. Vis dėlto po pirmosios konkurso dalies buvo sunku užmigti. Grįžome laimingi, bet jautėme didelį stresą. Antrąją dieną šokau palaidais plaukais, ir man tai teikė judesio laisvumo. Su partneriu buvome susitarę apie nieką negalvoti - atsidavėme šokiui, muzikai ir vienas kitam. Tai taip suvienijo, jog tarsi tapome vienu kūnu. Kaip ir pirmą dieną, aš nežiūrėjau į rezultatus ekrane, bet kai partneris suspaudė mano rankas, pamačiau jo akyse beribį džiaugsmą. Kai paskelbė mus nugalėtojais, visi iki vieno salėje buvę atsistojo... Nebegalėjau valdyti ašarų, o mums išėjus į salės vidurį, partneris atsiklaupė ir pabučiavo parketą, o jau paskui apkabino mane.
Po iškilmių turbūt puolėte skambinti mamai?
Ilgai laukiau, kol galėsiu ištarti jai: "Aš laimėjau." O po vakarėlio, anksti rytą, išskridome atgal į Angliją, šokti "Blackpool" festivalyje. Tai vienas prestižiškiausių ir didžiausių konkursų pasaulyje. Dar tą patį vakarą ėjome į "Starlite" šokių studiją, kur į topšokių pasirodymus susirenka pasaulio šokių "grietinėlė". Tik mums įėjus, Marcus Hilton (15 kartų pasaulio čempionas) paskelbė apie mus, ir mus sveikino įžymiausi treneriai - Donnie Burns, Augusto Sciavo, Bob ir Barbara Grovers, Jon ir Snieguolė Wood... O kitą rytą vėl buvome treniruočių salėje.
Prisiminkime laikus, kai pasijutote sukurta šokiui.
Vaikščioti pradėjau, kai buvau šešių mėnesių, o šokti - beveik nuo 6 metų. Mama nuvedė į buvusius Pionierių rūmus, ten mane gyrė, bet nuolat išvarydavo už durų dėl nepakenčiamo elgesio ir kvatojimo. Pirmokę mama mane patikėjo Skaistei ir Romaldui Idzelevičiams. Jie išmokė disciplinos, meilės ir pagarbos menui, vidinės stiprybės, ir išaugino geru žmogumi. Vėliau, kai jau buvau Amerikoje, bet visus metus nešokau, nuolat sapnavau vadovę, ji mane tarsi stumdavo šokti. Džiaugiuosi, kad tiek metų prakaitavau Idzelevičių salėje, girdėjau jų balsus, mokiausi iš jų, tai mano pirmieji vadovai mane "pastatė ant kojų" ir užgrūdino nepasiduoti.
Dar lankėte džiazo, breiko šokių pamokas pas Robertą Rezgevičių...
Domėjausi visais šokių stiliais. Labai norėjau mokytis baleto, bet tada nebuvo privačių mokyklų. Kai buvau paauglė, su Roberto grupe XXL koncertavome kartu su lietuvių estrados žvaigždėmis ir net gaudavome atlyginimą. Deja, kai buvau keturiolikos, žuvo ketveriais metais vyresnis brolis Vidas. Sukrėtimas pakeitė mano mąstyseną, privertė greičiau subręsti. Brolis man buvo tobuliausias žmogus žemėje, visų veiklų stūmoklis, ir jo dalis tebegyvena manyje. Ypač sunkią akimirką...
Kaip ir ko išvykote į Ameriką?
Mama išvyko uždarbiauti, kvietė mane atvažiuoti. Man nesinorėjo nieko keisti, nes gyvenau su tėčiu, labai talentingu ir įdomiu žmogumi. Nuo kūdikystės jautėme stiprų ryšį. Bet po metų, baigusi tik vienuolika klasių, nusprendžiau pasižiūrėti, kas tai per šalis. Visi atkalbinėjo, bet prieš užmigdama, jau buvau pradėjusi matyti vaizdinius, kaip vaikštau po tą šalį, kokia ateitis manęs laukia. Mama gyveno Čikagoje, tad ten pabaigiau dvyliktą klasę. Gavau vairuotojo pažymėjimą, radau darbą kirpykloje, bet lagamine buvo suknelės ir šokių bateliai...
Tie metai buvo permainingi ir sunkūs morališkai. Beprotiškai troškau šokti, išgirdusi muziką, virpėjau visu kūnu. Supratau, kad be šokių negaliu gyventi. Tuomet pradėjau vesti šokių pamokas suaugusiems, ėmiau padoriai uždirbti, ir man nebereikėjo plauti galvas už keturis dolerius per valandą. Iš savo mokinių išgirdusi apie šokėją lenką, jį susiradau. Šokome Lotynų Amerikos šokius kaip mėgėjai. Vėliau radau puikų darbą Rusų šokių baleto akademijoje, man labai patiko mokyti šokti vaikus.
Tada sutikote pirmąją meilę?
Dar po metų į Čikagą atskrido šokėjas iš Lietuvos, Artūras Narbutas. Jis jau buvo garsus Lietuvoje ir pasaulyje. Tapome pora šokių aikštelėje ir gyvenime. Dešimt metų abu šokome mėgėjų šokių grupėje, ir mums neblogai sekėsi, tapome Amerikos finalininkais. Beveik po ketverių metų nusprendėme išsiskirti, nes nesugebėjome "susiderinti". Dabar esame geriausi draugai, pasirengę bet kada vienas kitam padėti.
Tada prasidėjo lemtingomis tapusios naujojo partnerio paieškos?
Man paskambino moldavas, gyvenantis Jutos valstijoje, Gherman Mustuc. Jis taip pat buvo ką tik išsiskyręs su savo partnere. Mes vienas kitą jau pažinojome, nes drauge varžėmės konkursuose. Susitikome pabandyti šokti, ir pajutome, kad ne tik kūno proporcijomis tinkame vienas kitam, bet ir psichologinėmis savybėmis, charakteriu. Gherman norai ir planai atitiko manuosius, tad po mėnesio persikraustėme į Niujorką. Žinojau, kad jame yra šokių centras, geriausios šokėjų poros ir treneriai. Norėjau būti ten. Taip atverčiau ir vėl naują puslapį savo gyvenime...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą