Kaip žurnalistui kilo mintis įkurti spaustuvę?
Gūdžiais tarybinės santvarkos byrėjimo laikais dirbau "Klaipėdos" redakcijoje; buvau jaunas, energingas, trūko veiklos. Jaučiau, kad vien tik iš korespondentavimo jokių prošvaisčių nesimato. Kadangi labai domėjausi fotografija, man nepatiko nekokybiška spauda, neryškios nuotraukos. Pagalvojau: o kuo mes durnesni už tą švedą, suomį, kad negalėtume jiems prilygti spaudos kokybe?
Tekdavo nuvežti rankraščius į spaustuvę, tad domėjausi, kaip tai atrodo. Norėjosi ne tik turėti ką nors savo, bet kad nebūtų gėda parodyti užsieniečiams, jog ir mes, lietuviai, sugebame dirbti ne blogiau: noro turėjome, o įgūdžių gali įgyti.
Pagrindinis variklis buvo klaipėdietiška ambicija. Pradėjau nuo terbelės fotoaparatui ir kelių rublių. Po truputį, nuo mažų juokingų dalykų, kol 1989 metais mūsų padangėje vėl pasirodė trispalvė - burių pavidalu. Sugalvojau išleisti atvirukų komplektėlį "Žygis per Atlantą", skirtą buriuotojams, kurie iš Niujorko plaukė į Klaipėdą.
Labai palaikė šeima, nes iš redakcijos išėjau į nežinią, į rūką, į, regis, klaidų kelią, ir tas palaikymas suteikė drąsos.
Esate vienintelė spaustuvė Baltijos šalyse, įsigijusi "MetalFX" technologijos licenciją ir turinti praktikos ją naudoti spaudoje. Prieš keletą dešimtmečių apie naujausias poligrafijos technologijas, matyt, galėjote tik pasvajoti...
Praėjau visą mašineriją nuo sukūrimo, spausdinimo, dizaino, popieriaus paieškų ir platinimo. Kolūkiai turėjo primityvių spausdinimo mašinėlių spausdinti blankams, nuo jų ir pradėjome. Dar dirbdamas redakcijoje vaikščiodavau po įmones, vienoje buvo nenaudojamos staklės, skirtos spausdinti ant skardos, jas išsinuomojome, gudriai pritaikėme. Leidybos srityje kurdavome knygeles, atvirukus, plakačiukus, kalendoriukus, ir nejučia prabėgo dvidešimt metų.
Kaip dabar galėtum paaiškinti šiai kartai, kad tada nieko nebuvo, kai jau yra visko perteklius, akis mato, bet piniginė neapžioja. Tada irgi nebuvo daug pinigų, bet beveik nebuvo ir to, ko reikia: popieriaus, spaudos dažų. Reikėjo ieškoti, susiveikti, mainyti.
Kaip surinkote patikimą kolektyvą, kuris dabar aptarnauja klientus ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Estijoje ir kitose šalyse?
Buvo sena spaustuvė "Rytas", ji buvo kadrų kalvė, nes po nepriklausomybės įvykus aibei pokyčių, dauguma žmonių vienas po kito atėjo pas mus į spaustuvę. Kartu su jais mokėmės, kūrėme naujas technologijas, diegėme naujus įrengimus.
Sėkmė tada ir dabar didžiąja dalimi priklauso nuo žmonių, kurie pasirinko tokį darbą, nesigaili ir jį myli, mūsų darbe matė viziją. Pirmosiomis dienomis atėjo Birutė Mazienė, Vladas Menkus, Rina Rojutė, Vytas Šideikis, senas spaudėjas Algis Breivė, atsivedęs ir sūnų Dainorą.
Kokių nutikimų buvo, kol prasimušėte?
Visas gyvenimas yra labai juokingas...
Buvo geras laikas, atsigavo lietuvybė: iki tol blankai, visa biurokratija buvo rusų kalba. Įsitraukėme į konkurencinę kovą, buvome drąsesni, pasinaudojome tais laikais negirdėta reklama. Atsirado privačios radijo stotys: "Ei, eik į Jokužio spaustuvę, ir tau bus tralialia..." Vieni pirmųjų pradėjome reklamuotis laikraščiuose, atsiradusioje kabelinėje televizijoje.
Aišku, iš pradžių negalėjome pasiūlyti tos kokybės, kurią šiandie turime, bet jos nelabai ir reikėjo. Kūrėsi įmonės, reikėjo paprasčiausių vizitinių kortelių. Knygų su tekstu ir juodai balta fotografija, žurnalų, blankų, kol išaugome iki ekstra klasės leidinių. Kūrėsi įmonės, reikėjo "lietuvintis".
Teko labai daug mokytis: interneto nebuvo, moderniausia poligrafinė literatūra buvo tik vokiečių kalba. Prašydavome atvykstančių svečių, kad jos atvežtų, tai vienas paštininkas iš Kelno atvežė vadovėlį apie spausdinimo technologijas. Tai, kas buvo rusų kalba, jau buvo vakarykštė diena: aprašymai, kaip dirbti su linotipu, švinu - jau buvome prašokę tą grandį.
Sėdėdavau naktimis, versdavau naujienas. Poligrafijos specialistus pradėta ruošti tada, kai spaustuvei jau buvo dešimt metų. Tiesiog tuo gyvenau, paniręs į savo sugalvotą žaidimą, atsikeldavau pusę aštuonių ir pareidavau namo dvyliktą valandą; tai truko aštuonetą metų. Ir šiandien darbas yra su manimi, net žvejyboje. Gal tik fotografuodamas "atsijungiu".
Pradėjote nuo to, kas buvo paklausu. Kokias geras knygas išleidote?
Leidome prisiminimus apie rezistenciją, monografijas. Kai buvo miesto jubiliejus, išleidome knygą apie Klaipėdą: su burlaiviais, universitetu, gražiais žmonėmis, istorija ir uosto vaizdeliais. Knyga buvo savotiška valiuta, nes tokios kokybės tuo metu niekas negalėjo Lietuvoje pasiekti. Didžioji dalis fotografijų buvo mano, Vytauto Karaciejaus, Kęstučio Demerecko. Atsivėrė galimybės, nes pradėjo steigtis privačios kompanijos, akcinės bendrovės, ir reikėjo suvenyro pristatyti Klaipėdą užsieniečiams. Tuo metu buvo mada dovanoti knygas: reikia pinigų, patykai kokį vadą ir įperši jam šimtą egzempliorių... Anuomet tą knygą išleidome Lietuvai neregėtu 20 000 tiražu. To bestselerio bemat pardavėme 18 000.
Kokie leidiniai brangiausi jūsų širdžiai?
Iš esmės visi, jie - kaip užauginti vaikai. Nesu įsimylėjęs vienos knygos: ji gimė, išėjo į pasaulį, ji yra su tavimi ir tavyje gyvena, kol pradeda savarankišką gyvenimą. Per tą dvidešimt metų esame atspausdinę nemažai albumų: Vaclovo Straupo, Raimundo Urbono fotografijų palikimą. Sigito Poškaus knygelės vaikams susilaukė pripažinimo, buvo geriausiųjų respublikoje penketuke. Už spaudos kultūrą susirinkome garbės raštų ir apdovanojimų, bet akcentuoji ne medalį, įvertinimą, pats procesas įdomus, kai iš padrikų minčių suguldai gerai apipavidalintą, atspausdintą, gražiai įrištą knygą, turinčią išliekamąją vertę.
Per Jūsų spaustuvę perėjo daugybė dizainerių...
Tikrai galiu drąsiai sakyti, kad esame savotiška dizainerių kalvė sostinei. Klaipėdos universiteto Dailės katedros studentai, baigę grafinį dizainą, ėjo čia pirmuosius žingsnius, praėję mūsų mokyklą tarsi įsigijo dar vieną magistro diplomą. Jiems buvo lengva susirasti darbą Vilniuje, užteko pasakyti, kad dirbo Jokužio spaustuvėje. Kai kurie atidarė ir savo reklamines kompanijas, nes augdami nuolat eksperimentavome, atrasdavome naujų dalykų, kurie mąsliam, gabiam žmogui buvo gera laboratorija ir įgūdžių treniruoklis. Labai tuo džiaugiuosi, nors sunku būdavo atsisveikinti... Bet kiekvienas siekia savo aukštumų. Ir dabar turime puikų kolektyvą, daugelis mūsų spaustuvėje susirado savo gyvenimo draugą.
Ar esate tironas, ar tėviškas vadovas?
Visaip būna: ateina išsiverkti ir paprašyti pagalbos. Ir aš ateinu pas juos pagalbos prašyti. Esame savotiška šeima, nes trisdešimt penki žmonės dirba šeimomis; tai vos ne pusė kolektyvo. Suprantu, kad jie gyvena spaustuvės džiaugsmais ir lūkesčiais, būna ir nesėkmių, kai paslysti lygioje vietoje. Tiesiog mes esame spaustuvė, kuri gyvena ir dirba Klaipėdai ir klaipėdiečiams. Anuomet vienas iš mano šūkių buvo: "Padarykime Lietuvoje Ameriką". Plačiąja prasme: kad turėtume darbo, važinėtume savo fordais. Visa tai ir įvyko: Ameriką turime, Lietuva klesti. O tai, kad kartais užslenka debesys, - neišvengiama.
Ar su knygų autoriais neturėjote nesusipratimų?
Kai spausdiname dailininkų reprodukcijų rinktinę, jie įžvelgia visus spalvų pustonius, tačiau nėra tokių technologijų, kad galėtum pataikyti į dešimtuką. Klausdavau: kiek yra katalogų autorių. Dvidešimt penki? Tai yra tikimybė, kad tiek bus nepatenkintų. Menininkai yra jautresni. Kartą spausdinome vieno garbaus menininko reprodukcijų lankstinuką, o jo darbai - tiek abstraktūs, kad neatskirsi, kur viršus, apačia arba šonas. Apvertėme, kaip mums atrodė gražiau, dailininkas pats nesuprato, išėjo laimingas, tik po kurio laiko susivokė. Sakiau, o tu ir parodoje apversk tą paveikslą - jis taip ir padarė. Ekspresija nenukentėjo...
Bet kuriuo atveju stengiamės, kad nenukentėtų kliento prestižas.
Jokužio kalendoriai išsiskiria autentika, raiška, jie ir ekspresiečiams yra puiki kalėdinė dovana.
Mes pretenduojame į regioninę spaustuvę, kuri aptarnautų Klaipėdos kraštą. Bet šalia to turime pasisekusį projektą - kalendorius, jų padarėme apie tris milijonus. Teoriškai ant kiekvieno lietuvio sienos turėtų kabėti. Buvo ir suvenyrinių kalendoriukų su mano darytomis aktų fotografijomis.
Kokie jūsų gyvenimo lūkesčiai?
Žinau, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą. Galvoji, kas tęs darbą toliau: yra vaikai, žentai, o jeigu ne jie - tai anūkai. Norėtųsi spaustuvininkų - leidėjų dinastijos. Ne kartą man už gerus pinigus siūlė nupirkti spaustuvę su viskuo, ir galėčiau laisvas žvejoti ir fotografuoti, dalyvauti parodose. Bet norisi, kad tradicija tęstųsi, esu Lietuvos spaustuvininkų asociacijos valdybos pirmininkas, tad man rūpi ne tik mano spaustuvės poligrafijos ateitis.
Mano darbas yra šnekėti: su klientas, su darbuotojais, su savimi, nes mūsų laukia nuolatinė modernizacija, verslo permainos. Krizė po truputį atsitraukia, jau yra pirmi požymiai, padaugėjo užsakymų, padidėjo apyvarta, ir užsakovų akyse atsirado daugiau blizgesio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą