Filmai bus rodomi ,,Forum Cinemas‘‘ ir ,,Kultūros fabriko‘‘ kino salėse. Klaipėdoje bus parodyti 24 filmai iš skirtingų festivalio paprogramių: ,,Meistrai‘‘, ,,Europos debiutų konkursas‘‘, ,,Kritikų pasirinkimas‘‘, ,,Metų atradimai‘‘, ,,Festivalių favoritai“, ,,Trumpos lietuvių filmų premjeros“. Kaip ir praėję Sundance, Berlyno kino festivaliai, 24 – asis ,,Kino pavasaris‘‘ didžiuodamasis pristato vis didėjantį filmų skaičių, kuriuos sukūrė režisierės moterys.
Rinkodarinės taisyklės festivalio rengėjams neleidžia atskleisti, kokie filmai bus rodomi kino teatruose festivaliui pasibaigus. Todėl galimybė pamatyti konkretų filmą plačiajame ekrane gali būti išskirtinė. Kiekvienas filmas vertas atrasti savo žiūrovą. Bet visgi, ką pasirinkti, kai filmų labai daug…
Stengsimės supažindinti su visais Klaipėdoje rodomais festivalio filmais. Šių metų festivalio ,,Kino pavasaris“ rengėjai pasirinko šūkį – „Kai sustoji – pabunda vaizduotė“. Šiandien pristatysiu festivalio filmą, kuris iš karto asocijuojasi su šūkio formuluotės pradžia apie sustojimą ir neskubėjimą. Tai vienas įsimintiniausių praėjusių metų pasaulio kino įvykių, Japonijos režisieriaus Hirokazu Koreeda filmas Vagiliautojai (Shoplifters, 2018), kuris plačiai bus rodomas ir Klaipėdos festivalio kino programoje.
Filmo veiksmas vyksta daugeliui iš mūsų egzotiškoje Japonijoje, kuri sąmonėje prabėga kitokios kultūros, budizmo šventyklų, haiku, miegančių žmonių metro, darboholizmo, geišų, samurajų, Akiros Kurasavos, Toširo Mifunės, estetiškojo Jasudžiro Odzu, ,,pasiklydusių vertime‘‘, ,,Skambučio“, Hayao Miyazaki animacijos ir t.t. kadrais… Bet šį kartą, visiškai kitokia tolima Japonija… Ji labiau atpažįstama ir artima.
Filmas ,,Vagiliautojai“ kiekvienam asmeniškai užduos klausimą, kas yra šeima, šeimyniniai ryšiai ir be reikalavimų socialinei sistemai, bet per žmogiškumo prizmę, primins apie egzistuojančius gyvenimus, kurių niekas nepastebi, apie kuriuos niekas nekalba, apie socialinio paribio, medijose ir viešumoje, ,,Žmonėse’’ niekada nefigūruojančius, bet gyvenime egzistuojančius žmones. Gal tik multimedijų agentūra ,,Nanook’’ veikla drąsiai laužo ledus ir Lietuvoje, suteikdama nesėkmių istorijoms naują požiūrį. Filmas ,,Vagiliautojai“ kelia pamąstymus apie tai, kad nesvarbu, kur tu. Užribis, užmiestis, provincija, didmiestis . Svarbu, ar tu sugebi duoti, ar bemoki dalintis.
Filmas ,,Vagiliautojai’’ – 2018 metų Kanų Auksinės palmės šakelės nugalėtojas, daugelio kino kritikų bei kino internetinių portalų, bei žurnalų išrinktas į geriausių metų filmų dešimtuką. Socialinio realizmo atstovo Japonijos režisieriaus Hirokazu Koreeda filmas be jokių protestinių lozungų, specialiųjų efektų, estetinės šviesos, fotogeniškų pritrauktų stambių planų, palengva įtaigiai įtraukia žiūrovus į šiltų tarpusavio ryšių, artumo motyvo atmosferą šeimoje, be sutampančio DNR. Šeimos nariai vadovaujasi savotiškos anarchijos modeliu šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje: lengvai uždarbiauja, vagiliauja, nelanko mokyklos, darželio… Bet jie jaučia vienas kitą; kam, kada ir ką skauda, kartu išgyvena, būna. Dialogai, prisilietimai, ne pagal laiko planavimą; tiesiog buvimas kartu… Atrodo šiais laikais jau beveik ištuštėjusi bendrystė buityje atgyja. Tokia šeimyninės idilės atmosfera užburia. Patiki, kad ,,grožis gelbėja pasaulį‘‘… Bet šeimos mozaika pradeda trupėti… Mergaitė grąžinama į savo tikrąją šeimą, kur jaučiasi nereikalinga. Prasižengęs turi atsakyti už kriminalinį nusikaltimą; paviešinami faktai, ,,gudrybės‘‘, prisidėjusios prie šeimos finansinio ,,stabilumo‘‘. Čia ir pasireiškia režisieriaus tarsi tyli, bet labai aiškiai formuojama visuomenės socialinių rėmų kritika, ,,šeimos kaip nedalomos visuomenės ląstelės‘‘ utopija visuomenėje, kurioje pagrindiniais gyvenimo varikliais tampa karjera, darbas, patogus vartotojiška prasme gyvenimas, o žmogiškojo artumo laimės jausmas slepiasi po liūdesio ženklu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą