Šiandien Džordžas R. R. Martinas (George R. R. Martin) švenčia 66-ąjį gimtadienį.
Nuo pradinės klasės
Džordžas Reimondas gimė 1948 m. rugsėjo 20 d. Beijone, Naujajame Džersyje (JAV), uosto kroviko ir namų šeimininkės šeimoje. Jis buvo vyriausias iš trijų vaikų. Rašytojas turi dvi seseris.
Ketvirtadaliu italas, ketvirtadaliu airis, taip pat turi vokiško, angliško ir prancūziško kraujo.
Būdamas trylikos metų, prie savo dviejų vardų pridėjo dar ir trečiąjį - krikšto vardą Ričardas.
Nors vaikystėje nenueidavo nuo namų toliau nei per penkis kvartalus, vaizduotė berniuką nešdavo kur kas toliau. Be to, Džordžas nuo mažumės mėgo žiūrėti nestandartinius, kvapą gniaužiančius filmus.
Rašyti pradėjo mokydamasis pradinėje mokykloje. Kaimynų vaikams pardavinėdavo istorijas apie pabaisas. Vėliau Martinas mokėsi katalikiškoje berniukų mokykloje ir ėmė rašyti istorijas kitomis temomis: jis kūrė tęsinius savo mėgstamiems komiksams. Dar vėliau superherojus ėmė kurti ir pats.
RAŠYTOJĄ Džordžą R. R. Martiną pasaulyje išgarsino knyga "Ledo ir ugnies daina", tapusi tarptautiniu bestseleriu ir kultinio televizijos serialo "Sostų žaidimas" pagrindu.
Martinas rašė mokyklos laikraščiui ir priklausė šachmatų klubui. 1966 m. baigęs mokyklą, įstojo į Nortvesterno universitetą, kuriame toliau puoselėjo rašymo aistrą.
1970 m. Martinas baigė žurnalistikos bakalauro studijas, dar po metų gavo magistro diplomą. Vėliau dirbo profesoriumi Klarkio koledže Ajovos valstijoje.
Dirbo televizijoje
Savo pirmąjį apsakymą "Didvyris" ("The Hero") Martinas pardavė moksliniam žurnalui "Galaxy". Jis pasinėrė į apsakymų rašymą ir po kelerių metų išleido novelių rinkinį "Daina Lijai ir kitiems" ("A Song for Lya and Others"). Jo debiutinis romanas "Šviesos mirtis" ("Dying of the Light") buvo išleistas po metų. Martinas taip pat dirbo knygų redaktoriumi.
Iki 9-ojo dešimtmečio Džordžui sunkiai sekėsi siekti komercinio pripažinimo, tačiau jam pavyko sulaukti dėmesio iš Holivudo. Jis tapo kelių serialų scenarijų redaktoriumi.
Darbas televizijoje Martiną ribojo. "Kaskart, įteikęs scenarijų, iš prodiuserių sulaukdavau komentaro: "Džordžai, scenarijus nuostabus, tačiau tam sukurti mums reiktų penkiskart didesnio biudžeto nei turime", - pasakojo rašytojas. Pavargęs nuo televizijos suvaržymų, 10-ajame dešimtmetyje rašytojas pradėjo naują projektą - fantastikos žanro knygų seriją, įkvėptą viduramžių Anglijoje vykusių Rožių karų (pilietinių karų serija, kariauta dėl Anglijos sosto 1455-1487 m. tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų. Abi šeimos buvo Plantagenetų dinastijos šakos, kilusios iš karaliaus Edvardo III. - Red. past.).
Herojų negaili
Pirmoji "Ledo ir ugnies dainos" dalis nesulaukė greitos sėkmės, tačiau žinia apie ją sklido iš lūpų į lūpas. Kiekviena serijos dalis tapdavo vis populiaresnė.
2005 m., išėjus ketvirtąjai daliai pavadinimu "Puota varnoms" ("A Feast for Crows"), Martino kūriniai šovė į bestselerių sąrašo viršų.
2011 m. įvyko serialo "Sostų žaidimas" premjera. Serialas buvo išliaupsintas kritikų.
Tais pačiais metais,išėjus penktai serijos daliai "Šokis su slibinais" ("A Dance with Dragons"), knygos kopijos buvo tiesiog išgraibstytos.
Nors ir yra dažnai palyginamas su "Žiedų valdovo" trilogijos autoriumi britų rašytoju Džonu Ronaldu Reueliu Tolkinu (John Ronald Reuel Tolkien), Džordžas R. R. Martinas iš tiesų rašo žemiškesnę fantastinę literatūrą. Jo sukurtame pasaulyje gyvena žmonės, turintys moralinių problemų, siekiantys savanaudiškų tikslų. Tačiau jo jo aprašytos istorijos sudėtos neabejotinai meistriškai - kaip šachmatai, kuriuos rašytojas taip mėgsta.
Autorius visiškai negaili savo sukurtų personažų, tad dažnai žudo pagrindinius veikėjus ir mylimus herojus. Rašytojas teigia, jog turi tam tikrą moralinį įsipareigojimą pavaizduoti karo realybę savo fantastinėse istorijose: "Žmonės miršta karuose. Kare juos suluošina, nors daugelis jų yra geri, mėgstami žmonės, kurių mirštančių matyti nenorėtum."
Negaliojantis katalikas
1975 m. rašytojas vedė savo pirmąją žmoną Geil Bernik (Gale Burnick), tačiau po ketverių metų su ja išsiskyrė.
2011 m. vasario 15 d. Martinas vedė ilgametę gyvenimo draugę Paris Makbraid (Parris McBride). Vaikų rašytojas neturi.
Paklaustas apie savo religinius įsitikinimus, Martinas atsakė: "Manyčiau, kad esu "nebegaliojantis" katalikas. Mano skaitytojai turbūt įsitikinę, jog esu ateistas ar agnostikas."
Citatos
Kai kova tarp gėrio ir blogio vyksta realybėje, sunkiausia nustatyti, kuris yra kuris.
Visuomet buvau užkietėjęs romantikas, net ir būdamas per jaunas, kad suprasčiau, ką tai reiškia.
Menas - ne demokratija. Žmonėms nesuteikta teisė balsuoti už tai, kaip mene viskas turi baigtis.
Mano, kaip rašytojo, tikslas (aš jo niekuomet nepasieksiu, tai žinau, nes nė vienas rašytojas to negali pasiekti), yra priversti jus išgyventi mano knygas... Noriu, kad jūs įkristumėte į tą knygos lapą ir jaustumėtės tarsi visa tai nutinka jums.
Žudau savo knygų personažus visą savo karjerą. Galbūt aš tiesiog kraujo ištroškęs niekšas, nežinau, tačiau kai mano personažams gresia pavojus, noriu, kad jūs bijotumėte atversti kitą puslapį, o kad taip nutiktų, turiu nuo pat pradžių jums parodyti, kad mano personažo gyvenimas nenuspėjamas.
Didžiausi mano didvyriai yra svajotojai, tie vyrai ir moterys, kurie mėgino pakeisti pasaulį - nesvarbu, mažais ar dideliais darbais.
Istorija mane išmokė, jog būti geru žmogumi yra tiesiog negana. Egzistuoja daug karalių, kurie yra geri žmonės, bet blogi valdytojai. O kartais ir geri valdytojai priima katastrofiškus sprendimus.
Kartais galvoju, jog mano kolegos rašytojai, kurie niekuomet nedirbo su televizijos serialų ir filmų kūrėjais, yra itin naivūs. O viskas vyksta taip: gauni pasiūlymą, pasirašai kontraktą - ir tau į kiemą užveža sunkvežimį pinigų, bet tuomet tu nebesi įtrauktas į savo knyga paremto televizijos serialo kūrimo procesą. Galbūt jus pakvies į premjerą, tačiau iš jos išeisite tokiu veidu, tarsi visi jūsų vaikai buvo ką tik nužudyti dujų kamerose, nes viskas scenarijuje buvo pakeista.
Niekas savo gyvenimo istorijoje nėra blogas. Mes visi savo istorijose esame didvyriai.
Viena - būti protingam, visai kas kita - išmintingam.
Visiems mums sveika kartkartėmis būti pašieptiems, kad nežiūrėtume į save pernelyg rimtai.
Man labiau patinka kurti "pilkus" personažus negu "juodus" ar "baltus". Fantastikos žanras pernelyg koncentruojasi ties didvyriais ir blogaisiais.
Instinktyviai netikiu tradicinėmis laimingomis pabaigomis.
Religija ir dvasingumas mane žavi. Norėčiau tikėti, kad šis gyvenimas - ne pabaiga ir kad egzistuoja dar kažkas, bet negaliu įtikinti racionaliosios savo dalies, kad tai turi bent kokią nors prasmę.
Rašydamas knygą, esu rašytojas, taip pat ir režisierius bei visi aktoriai; aš esu ir specialiųjų efektų kūrėjas, ir apšvietėjas - esu visa tai. Tad nesvarbu, knyga gera ar bloga, aš už viską atsakau.
Mane erzina, kai atverti knygą, perskaitai 10 puslapių ir jau žinai, kad herojus, su kuriuo susipažinai pirmame puslapyje, knygos pabaigoje išliks nė pirštu nepaliestas, nes jis yra herojus. Tai visiškai nerealistiška ir man tai nepatinka.
Didelė knygos dalis rašoma pasąmonėje.
Gaila, kad dėl neaiškių priežasčių fantastika televizijoje tapo vaikišku žanru.
Kad fantastika būtų galinga, joje turi slypėti šiek tiek tiesos.
Įvykius savo knygoje prisimenu geriau, nei tuos, kurie nutiko man realiame gyvenime, kai rašiau knygą.
Keista būti rašytoju ta prasme, kad dažnai visiškai pasineri į savo kūrinį. Kartais netgi atrodo, kad realus gyvenimas slenka pro šalį, o tu jame beveik nedalyvauji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą