Kovo 16-oji - Knygnešio diena. Carinės Rusijos vykdyta lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politika, trukusi 40 metų, nenumarino lietuviškosios spaudos. Knygnešystė UNESCO įvertinta kaip unikali ir pasaulyje neturinti atitikmenų. Tad ar šiandien televizijoje skiriamas pakankamas dėmesys knygai ir žodžiui ir ką mums reiškia knygnešystė, „TV publika“ klausė Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekos direktorės, Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkės Emilijos Banionytės.
Emilija Banionytė:
Būkim realistai. Tikrai apie knygas nebus tiek informacijos, kiek apie tuos, kurie šoka ir dainuoja. Visi tie realybės šou pritraukia daugybę žiūrovų ir aš nuoširdžiai nesuprantu, ką žmonės ten žiūri ir ką ten mato. Tačiau dėmesio knygoms, manau, pakanka.
Pastaruoju metu ir prezidentė palaiko daugybę įvairių knygų akcijų ir renginių, juose dalyvauja. „Knygų Kalėdos“, „Knygų mugė“ - negali pasakyti, kad apie tai nebuvo kalbama. Mano supratimu, informacijos yra užtektinai. Jeigu jos bus per daug, tada irgi neklausys. O knyga ir Knygnešių diena mums reiškia tikrai daug. Manau, kad reikia žinoti savo istoriją.
Kodėl tas knygas nešė? Kad lietuvišką žodį atneštų, nes jis buvo draudžiamas, buvo caro laikai ir visiems įsakyta kalbėti rusiškai. Knygnešiai mums išsaugojo lietuvių kalbą per knygas. Nežinau, ar jūs matėte tą filmą, kaip airis atvažiavęs į Lietuvą stebisi, kad mes sugebėjome per Spaudos draudimo laikotarpį išsaugoti savo kalbą, o airiai to nesugebėjo padaryti.
Reikia išmokti didžiuotis savo istorija, savo ištakomis. Mes pasidžiaugiame tik tada, kai kas nors iš šalies mums pasako, kas nors pagiria. Patys mes kažkokia saviplaka dažnai užsiimame, manome, kad pas mus viskas blogai, o kažkur užsienyje - viskas gerai. Aš manyčiau, kad tai yra labai klaidinga nuomonė. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu mes per tuos 40 metų būtume neatsilaikę, tai nebūtų mūsų valstybės, tautos, mes būtume carinės Rusijos dalimi, dabartinės Rusijos provincija, šiaurės vakarų kraštu. Apie kokią nors nepriklausomybę, Europos Sąjungą net kalbos nebūtų. Kuo mažiau mums reikia inkšti, kuo daugiau pasižiūrėti, ką mes turime gero, kokią turtingą istoriją, kokių žmonių turime.
Juk knygnešiai buvo paprasti žmonės, jokių mokslų nebaigę, tiesiog labai mylintys savo kraštą, pasiaukojantys. Ir kažin ar daug šiandieną iš mūsų darytų tą patį, jeigu dabar mums uždraustų kalbėti lietuviškai ir lieptų, tarkim, angliškai šnekėti?
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą