Karinių jūrų pajėgų (KJP) aptarnavimo laivo "Vėtra" navigacinės kovinės dalies vadė leitenantė Rima Dačkauskytė - pirmoji moteris šioje struktūroje, turinti aukštąjį karinį išsilavinimą. Šiemet ji baigė Karališkąją Švedijos karo akademiją.
Taigi esi vienintelė moteris Karinėse jūrų pajėgose?
Yra moterų kariškių, kurios dirba štabe, bet laive, kaip kovinės dalies vadas, esu pirma.
Kokį įspūdį padarė studijos Švedijoje?
Nepamirštamą įspūdį man padarė slidinėjimas kalnuose. Man, kaimo mergelei, nemačiusiai tokių kalnų, buvo išties įdomu. Taip pat nepamirštami buvo šuoliai su parašiutu, maudymasis eketėje, kelionė aplink pusę pasaulio...
Kelionė - irgi studijų dalis?
Taip, tai buvo mūsų praktika. Ji buvo suplanuota paskutiniaisiais mokymosi metais. Plaukėme nuo Japonijos, Tokijo, iki Švedijos.
Kaip Tau kilo mintis pasirinkti kariškės profesiją?
Mintis kilo vaikystėje. Mėgau žaisti su broliu, su kitais berniukais kariškus žaidimus. Apie Lietuvos karo akademiją sužinojau būdama dvyliktoje klasėje. Į akademiją stojome kartu su klasės draugu. Dar auklėtoja paragino, kad stočiau...
Esi karinga?
Na, gal ne tiek karinga... - juokiasi. - Manau, esu tvirto būdo, užsispyrusi, kovojanti už tikslą.
Kas Tave žavi kariuomenėje?
Manau, dar per anksti atsakyti į šį klausimą. Lietuvoje aš dirbu dar neilgai. Specialybė perspektyvi ir žada aktyvų gyvenimą...
Ar sunku buvo prisitaikyti prie kariuomenės specifikos?
Negaliu teigti apie kariuomenės specifiką Lietuvoje, nes mažai su ja susidūriau, kadangi didžiąją dalį laiko praleidau Švedijoje. Ten ir čia sistemos labai skiriasi. Čia grįžusi vėl į viską žiūriu kitomis akimis.
Tau teko studijuoti Lietuvoje ir Švedijoje. Kuo skiriasi akademinė kariuomenė?
Skiriasi viskuo: mokymo metodika, vidaus tvarka, motyvacija. Švedijoje įgytas išsilavinimas neprilygsta bakalauro laipsniui Lietuvoje. Ten viskas yra koncentruota į specialybę, į karinius dalykus. Švedai stengiasi parengti kaip specialistą, labai daug dėmesio skiria gebėjimui vadovauti.
Mokslas vyko švedų kalba?
Taip, - šypteli. - Prieš išvykstant mums buvo suorganizuoti kelių savaičių kalbos kursai.
Ir to užteko?
Ne, - juokiasi Rima, - su tokiu bagažu ne ką nuveiksi. Visą pusmetį mes mokėmės tik švedų kalbos, gyvenome švedų šeimoje. Po to buvo egzaminas, ir tik tada kurį išlaikius akademijoje galima buvo studijuoti kariškus dalykus.
Su kokiais sunkumais susidūrei Švedijoje?
Sunkiausia buvo švedų kalba, ypač pirmaisiais ir antraisiais metais. Išvažiuodami mes mokėmės civilinių terminų, o ten prisidėjo kariniai. Atlieki tarnybą laive - vis nauji terminai. Laivalaikiu tikrindavau, ar teisingai išsiverčiau ir supratau žodžius.
Švedijoje mergina karininkė - įprastas dalykas?
Švedai jau ne naujokai šioje srityje. Nedaro skirtumo, ar vaikinas, ar mergina, jokių nuolaidų. Švedės netgi pyksta, jeigu kas nors mėgina padėti. Kita vertus, nelabai ten kas ir puls į pagalbą... - juokiasi Rima.
Kaip į Tave reaguoja šauktiniai?
Man nesunku su jais sutarti. Visuomet elgiasi tinkamai. Pirmą kartą išrikiavusi šauktinius pastebėjau vieno veide šypseną. Aš jo paklausiau: "Gal mano kepurė kraivai uždėta? Ko juokiesi?" Suprantu, jiems keista, neįprasta.
Ar važiuotum į karinę misiją svetimoj šaly?
Gal dabar dar ne, nes neturiu darbo patirties. Šiaip manau, kad tai yra įdomu, nors psichologiškai labai sunku. Ekstremaliomis sąlygomis žmogus pažįsta save.
Moteriai turbūt sunkiau išvykti nei vyrui.
Vyrams lygiai taip pat sunku. Nematau jokio skirtumo. Jei pasitaikytų galimybė, misijos neatsisakyčiau.
Kas tavo gyvenime svarbiausia?
Oi, kad mano gyvenimas dar trumpas. Iki šiol buvo svarbiausias mokslas, dabar - mėgstamas darbas. Savo šeimos kurti dar neplanuoju, nors šeimą laikau svarbiu dalyku.
Ką veiki laisvalaikiu?
Sportuoju, ypač mėgstu bėgioti.
Ar jautiesi laiminga?
Manau, kad taip. Laimė yra šalia, ji slepiasi kasdieniuose dalykuose.
Irena KYGUOLYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą