Esaties švytėjimas pagal E. A. Cukermaną

Klaipėdos galerijos

Per Klaipėdos galerijoje įvykusį Lietuvos nacionalinės premijos laureato Eugenijaus Antano Cukermano tapybos darbų parodos atidarymą lankytojai jautėsi patekę į unikalių transcedencijos išgyvenimų zoną.

Pripažinęs, kad Cukermano tapyba "totaliai netautiška", netradicinė, čia nerasi dramatiškų siužetų nei gamtos, urbanistinių peizažų, suvoki, jog autorius savo kūrybos kelyje yra visiškai vienas, ir su minia nesijaustų saugus, nes ji visada lekia į mirtį...

Vieno intelektualiausių ir konceptualiausių vėlyvojo modernizmo, evoliucionuojančio į postmodernizmą, klasiko tapyboje susipina įvairių civilizacijų pasaulių estetinės ir meno tradicijos. Menotyrininkė Goda Giedraitytė palygino Cukermano kūriniją su nešlifuotu, stulbinamai grynu deimantu, o jos autorių pavadino asketu be jusliškumo. Savito visatos kūrėjo darbuose dažniau aptinki kosmologijos elementų, neapibrėžto laiko ir erdvės (amžinybės) kontempliacijas, tad būtų sunku indentifikuoti vieną ar kitą menininko būties aspektą.

Autorius, kurį laiką gyvenęs iš architekto duonos, sakė netapantis iš natūros todėl, kad jis pats yra "natūra", tačiau pripažino, jog tapant jam svarbu jausti materijos pasipriešinimą, išgirsti brėžį drobėje, užuosti jos kvapą.

Vertikalią Cukermano drobę gali apversti horizontaliai, nes jos laisvos nuo siužeto. Kūrinių idėjos ateina iš seniai realizuotų darbų, kyla ir iš nepavykusių darbų. Vienu metu dviejų paveikslų tapyti šis dailininkas negali, nes tuoj pajunta, kuris stipresnis - šis visiškai užvaldo. Neslepia, jog paveikslą praturtina "svetimkūniais", papildomais efektais, drobėn įpindamas vielą, virvutę - ar tirštesnę dėmę, o kartais "klastoja paviršių", klijuodamas ant jo drobės skiautes. Menininkas daro tai ne specialiai, o intuityviai - spalvos, linijos, formos susilydo tarsi garsai - į nedviprasmį žodį, kuriame skiemenų yra tiek, kiek ir turi būti.

Cukermanas prasitarė parodose dalyvaująs retai, jo studija esanti tarp kapinių ir beprotnamio, tačiau tikino dirbantis ne jausmo vedinas. Yra mintys, formos, veiksmas, vertikalės ir horizontalės susikerta, ir jau mezgasi intriga. Kūrybos esmė jam paaiškėjo, išvydus paveikslą Vatikane, kuriame pavaizduotas gulintis Adomas, kurio net neliečia Dievo pirštas, tačiau menamos vertikalės ir horizontalės susilietimas sukuria įtampą, beveik juntama iš to piršto srūvanti, perduodama gyvybės jėga.

Cukermano darbai konstruojami apgalvotai, pasitelkiant loginį mąstymą, kompozicijos dėsnius, ne asociacijas.

"Aš negalėčiau pasakyti, kaip vienas žinomas tapytojas, jog "tapyba atsiranda tada, kai nebesupranti, ką darai". Žinoma, žmogus gali pasakyti ką nori - tikroji tapyba įvyksta, kai nesi apsvaigęs, o suvoki ką darai, be intuityvių, nekontroliuojamų proveržių. Sakyčiau, koks darbas bebūtų - struktūrizuotas ar iš pažiūros chaotiškas, vistiek turi būti tam tikras karkasas. Lyg siūtum rūbą ant manekeno; rūbas gali būt palaidas, fantastiškas, bet manekenas - vertikalė, tam tikros proporcijos ir struktūra išlaikoma". - sakė autorius.

Pavadinimus jis sugalvoja gerokai vėliau. Pasak autoriaus jie - kaip automobilio numeriai - reikalingi žiūrovams, kad šie paveikslą teisingai identifikuotų. Pavadinimai gali būti susiję su autoriaus pamėgta tema - "Zonos", "Atodanga", su erdve ir paviršiais. O kai kur pavadinimas atspindi elementus, tarkime, "Ambra" - kvapnioji substancija, jam primenanti medų arba tabaką.

Kai kurie Cukermano paveikslai primena išsiveržusio ugnikalnio lavą ir sierą, kiti - alchemiko lydinį. Tapytojas išsigynė, kad jo neveikia visuomeniniai kataklizmai, publicistika, kasdienio gyvenimo aktualijos - taip buvę ir sovietmečiu. - "Kai prasta nuotaika, galbūt dirbi blogiau. Bet emocijos - vienadieniai drugeliai, ir jų nereikia įsileisti. Juk žmogus, kūryba, išlikimas - ne laikraštis, kurį perskaitęs kitą dieną išmesi", - sakė Eugenijus Antanas Cukermanas.

Tad jo kūrybos nepavadinsi "gyvenimo oda", greičiau, anot G. Steinerio, tai - "grynosios esaties švytėjimas".

Ivona ŽIEMYTĖ