Kaip gimė spektaklis apie vyrą ir moterį, kai jis iš pradžių šiurkščiai bando ją nulipdyti pagal savo fantazmus, vėliau, po nuopuolių ir desperacijos, ji neša jį tarsi kryžių, kol vyras atgauna jėgas ir gyvenimo geismą?
Tai buvo mano magistrinis darbas, bet jį įvardinčiau kaip mūsų su Petru Lisausku bendrą darbą. Idėja kilo pažiūrėjus Joko Ono ir Džono Lenono performansą apie tai, kaip jie visą savaitę, būdami lovoje, priiminėjo žurnalistus ir pasisakė už taiką pasaulyje. Aišku, banaloka - meilė, santykiai, pagalvojau, kad man reikėtų ieškoti kitos formos, kad nebūtų buitiška, vulgaru, nuvalkiota. Buvo minčių kabintis į įvairias įžymias pasaulio poras, bet pagaliau apie dviejų žmonių santykius, kartėlį, priekaištus pradėjome kalbėti universalia kalba.
PARTNERIS. Savo partneriu Petru Lisausku Inga Kuznecova teigia pasitikinti, ypač kai reikia atlikti įvairias fizines improvizacijas.
Pirmą kartą spektaklį rodėme kolegos bute, žmonės sėdėjo arti, užvertę galvas, o mes dėliojome obuolius ant kolonos, susėdę prie bendro stalo ridenome juos vienas kitam, tarsi sakydami, jog, kokie būtume skirtingi, turime prisitaikyti, kol viskas klosis kuo puikiausiai.
Jūsų šokių partneris Petras Lisauskas - vyriškas savo intelektu ir kūno struktūra. Ar užteko trenažo, repeticijų, ar reikėjo diskutuoti, ginčytis?
Visko būna. Prieš tai tarp mūsų buvo įtampa, pykomės dėl darbo. Bet pagaliau, kai tapome duetu, aš juo labai pasitikiu, nes jis yra fiziškai stiprus, mes galime daryti improvizacijas, jis gali mane vartyti, išmesti, bet žinau, kad pagaus. Abu turime savo skirtingas nuomones, bet tai ir įdomu, nes jis pasiūlo tokių dalykų, apie kuriuos nepagalvočiau.
Modernųjį šokį gali šokti bet kokių kūno proporcijų, amžiaus žmonės, tik turi išmokti valdyti savo kūną, kitaip "šoka, kaip moka".
Pirmiausia reikėtų pažinti savo kūną, mokytis kuo įvairiausių šokio technikų - baletas irgi yra ne išimtis, klasika duoda pirminius pagrindus. Aš šokau nuo mažumės, paskui įstojau į KU Menų fakulteto choreografijos katedrą, ir turėjau daug paskaitų apie klasikinį, charakterinį, liaudies šokį. Dalyvavau Agnijos Šeiko šokio projektuose. Pagal studentų mainų programą "Erasmus" buvau išvažiavusi į Švediją, šokio akademiją, ir ten išbandžiau dar kitokių technikų.
Kūno galimybės, net akrobato, visgi yra ribotos. Kokie jauno šokėjo pranašumai, kai jis dar neturi įgūdžių, šokio it skulptoriaus suformuoto kūno?
Tai priklauso nuo individualių žmogaus savybių, kūno galimybių. Man kai ką daryti yra sunkiau, tarkime, aukščiau iškelti koją, bet dėl kūno lankstumo galiu žemai nusilenkti ar persiversti. Jeigu labai nori ir turi gerus mokytojus, įmanoma viskas. Manau, kad šokti reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau.
Ne amžius svarbiausia, įdomu stebėti žmogų, kuris turi autentiškų charakterio savybių, tarkime, gali scenoje nieko nedaryti, tik stovėti, ar daryti minimalius judesius, ir bus įdomu į jį žiūrėti. Vyresnis šokėjas gali savo technika "paimti" žiūrovus, bet jaunas žmogus yra spontaniškas, ir savyje turi kažką nenusakomo, priverčiančio nuo savęs neatitraukti akių. Neturiu vieno šokio dievo, mėgstu skirtingas šiuolaikinio šokio trupes.
Ar viską galima išreikšti šokiu?
Aš manau, kad nuo A iki Zet. Istorinius įvykius, politinę manifestaciją, vidines būsenas, universalias idėjas, jausmų proveržius. Gali žaisti scenografija, bet turi būti neįprasta pateikimo forma, nesvarbu, ką nori pasakyti. Aš, tarkime, dabar galvoju statyti spektaklį apie krepšinį.
Tai - ne mados klyksmas, duoklę krepšiniui galėjau atiduoti statydama spektaklį, kai vyko Europos čempionatas. Sukasi daug visokių vizijų, norisi išgvildenti tą temą: pažiūrėti į krepšinį keliais rakursais - apskritai kaip apie sporto šaką, su ironija - kaip į šalies antrąją religiją. Būtų epizodų apie masinį pamišimą, kai sportininkai žmonėms yra dievai, kai jie laimi, o kai pralaimi - visi blogi, ir visi verkia. Spektaklyje būtų daug šuolių, scenografija - su daugybe didelių kamuolių, galbūt ir kovų su priešininkais.
Petras Lisauskas sakė, kad modernus šokis - absoliuti laisvė. Juk pirmiausia privalai išmokti ta laisve naudotis, žinoti, ką su ja veikti?
Tu pats gali susigalvoti sau rėmus arba ne. Mes daug improvizuojam, su muzika ar be jos, ir paskui iš tų improvizacijų imame fragmentus spektakliui. Gali neturėti net temos, tiesiog išeiti ir kaip šią akimirką jautiesi, taip ir sušokti. Tai ir yra didžiausias malonumas; įsijungia pasąmonė, pojūtis, jog esi čia ir dabar - ir šoki. Gali net prie jūros eiti, parke šokti.
Oi, teko man skirtingose vietose tai daryti. Švedijoje, tarkime, prieš tai šokęs salėje, ateini prie mažų vandens baseinėlių viešoje erdvėje, ir tave stebi žmonės, o vandenyje dar suknelė pradeda slysti. Neplanuoti dalykai, trikdžiai, bet smagu, nes turi prisitaikyti prie situacijos. Teko šokti ir smėlyje, ir jūroje, piliavietėje ant grunto, kur slysta kojos. "Menų dokas" savaime yra netradicinė erdvė.
Ar modernaus šokio atstovai patiria daugiau traumų negu "balerūnai"?
Manyčiau, vienodai. Gali bet ką išsisukti. Petras dabar - išvis vaikščiojanti trauma, jis nuolat ką nors pasitempia. Be abejo, jeigu nori ką ekstremalaus daryti, reikia būti apšilusiam, galvoti apie save. Bet kai įsijauti, jau tu nebegalvoji apie save, tik paskui pajunti, kad pasitempei vienur ar kitur.
Keista, bet kai šokate, atrodote vyresnė ir daug aukštesnė.
Taip, aš žinau, kokia aš turiu būti spektaklyje. "Ir viskas klojosi kuo puikiausiai" esu jo moteris ir jį valdau. Jaučiuosi dvidešimčia metų vyresnė, jo vaikas, mylimoji ir motina. Stovėdamas ant scenos bandai išgyventi vaidmenį ir darai tai, ko nedarytum gyvenime. Nesimokiau pantomimos, neturėjau aktorinio meistriškumo pamokų, bet šokis kartais tai padiktuoja.
Jus sunku pagauti, sukatės kaip voverė rate.
Dirbu ir "Žuvies aky" studentų, vaikų ir vyresniųjų šokių mokytoja, taip pat - laisvalaikio centre mokau mažiukus ir paaugles mergaites, kelias valandas per savaitę dirbu su kurčnebyliais vaikais. Ir dar - projektai. Repetuojame minėtą duetą, nes sekmadienį važiuosime į Vilnių, kur šoksime ne tik rinktinei publikai, bet vienas prekybos centras duos mums patalpas, į kurias leido prisitempti baldų iš visų skyrių.
Įdomu, kad vyresnio amžiaus žmonės nori mokytis modernaus šokio. Kodėl nepastačius spektaklio, kuriame dalyvautų žilagalvis, ligų suriestas benamis, senutė, gatvės chuliganas, namų šeimininkė?
Mano grupė "Žuvies aky" labai mišri. Ateina kelios merginos iš režisūros katedros, dvi mamytės, vedančios į studiją savo vaikus, vis sakydavo, kad norėtų ir pačios pajudėti. Ir įsidrąsino eksperimentuoti, tampytis, ruošiamės su jomis važiuoti į modernaus šokio mėgėjų festivalį Kaune, mes rodysime ten parodiją.
Su draugu dar studentavimo metais pagalvojome, kad įdomu būtų suburti įvairaus plauko asmenybes spektakliui. Reikėtų turėti konkrečią idėją.
Ar jūsų spektaklius supranta ir priima Klaipėdos žiūrovai?
Kai savaitgalį rodėme savo spektaklį, žmonių susirinko itin mažai. Dauguma jų buvo mūsų pažįstami. Gali kaltinti gerą orą, kita vertus, gal nereikia norėti iš karto, kad ateitų masė žmonių. Reikia po truputį publiką pratinti. Vilniuje jau yra kitaip, žmonės labiau renkasi į šiuolaikinio šokio spektaklius, bet nesu pesimistė, tikiu, jog su laiku turėsime platesnę auditoriją.
Geriausias reklamos agentas gal būtų erotika, nuogi kūnai?
Variantas. Jeigu yra nuogas kūnas, turi būti labai stipri idėja. Esu mačiusi spektaklį, kur buvo nuogi kūnai, bet tai jau nieko nebešokiruoja. Bet, pavyzdžiui, "PlARTformos" fesivalyje viena prancūzė rodė monospektaklį. Šoko moteris raudona suknele, ir tik spektaklio pabaigoj išsirengė: sukosi vietoje, į ją ėjo šviesos projekcija ir dar iš viršaus tamsus skystis liejosi - tai atrodė taip gražiai ir subtiliai, jog to nuogumo nesimatė. Va čia yra menas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą