Šv. Grigorijus rašė, jog siela negali gyventi be džiaugsmo. Todėl, neradusi malonumo kilniuose dalykuose, ji ieško jo niekinguose. Kaip kuriami Dievo namai Kretingoje, kad kiekvienas juose rastų nušvitimą, ramybę, atradimo džiaugsmą?
Pranciškonai į Kretingą sugrįžo 1989 m., ir buvęs muziejus vėl virto gyva šventove bei liepsnojančiu dvasinės kultūros židiniu. Tikriausiai neatsirastų abejojančių, jog būtent kultūra yra vienas kertinių ir gynybinių TIKĖJIMO bastionų.
Ir gimtosios kalbos lopšys...
Mus pasitikęs brolis Evaldas Darulis papasakojo, jog netrukus Kretingos pranciškonų vienuolyne platesniam žmonių ratui duris atvers sutvarkyta viena didžiausių Lietuvoje dvasinės literatūros bibliotekų.
Šiandien joje saugoma apie 60 000 egzempliorių teologinių knygų lotynų, anglų, italų kalbomis, Bažnyčios tėvų mokymų, kuriais prieš II pasaulinį karą naudojosi vienuolyno gimnazijos mokytojai bei kunigai.
Iš įvairių saugyklų čia sugrįžo pirmasis S. Daukanto raštų egzempliorius, žymaus žolininko ir gydytojo Jurgio Pabrėžos rankraščiai.
Vienuolyne veikusioje ikonografijos mokykloje kadaise broliai mokė žmones tapyti ant medžio. Šiuo metu vienuolyne vėl atgimsta ikonografijos pamokos.
Vienuolyne saugomos relikvijos
1617 metais Kretingos valdytojo J. K. Chodkevičiaus iniciatyva pastatyta gotikinio stiliaus bažnyčia šiuo metu aktyviai restauruojama.
Atnaujinti kadaise Švedijos meistrų sukurti septyni altoriai. Fundatoriaus ir jo žmonos Sofijos herbais ornamentuotas pagrindinis įėjimas į bažnyčią, o jų portretinėmis pusfigūrėmis papuoštos zakristijos durys. Atnaujintos Kristaus ir apaštalų skulptūros, juosiančios sakyklą.
Išsaugotos ir atkurtos stulbinamo grožio choro stalės su archaiškais pranciškonų kankinių portretais. Atnaujinti švento Pranciškaus Asyžiečio, Šventosios šeimynos bei garsusis šv. Antano Paduviečio paveikslai.
Tikimasi, jog seniausi šalyje vargonai, kuriais iškart grodavo trys žmonės, sugaus, kai bus rekonstruotos stalės.
Vasarą galbūt bus galima įkopti į apžvalginį Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bokštą.
"Galbūt netikinčiam žmogui nėra lobis vienuolyne saugomas šv. Kazimiero kaulų gabaliukas. Tačiau tai yra turtas tikinčiajam. Gal šiais laikais būtų neįprasta krapštyti žmogaus kūną ir įdėt jo gabaliuką į monstraciją, tačiau tų laikų papročiai, samprata ir nuostatos leido išsaugoti relikviją iki šių laikų", - sako mūsų apžvalginės ekskursijos vadovas.
Pasižvalgę naujojoje Šventųjų brolių kankinių koplyčioje, įrengtoje restauruotoje XVII amžiaus choro stalėje, leidžiamės į rūsį.
Rūsyje yra bažnyčios fundatorių kriptos bei restauruoti sarkofagai su Chodkevičių palikuonių palaikais. Vos keturias valandas šiame pasaulyje išgyvenusio vaikučio, keturiolikmečio ir dar vieno fundatorių vaiko palaikai yra palaidoti tiesiai po centriniu altoriumi.
Tačiau bene įspūdingiausia yra praeitais metais įrengta ir pašventinta kankinių kripta. Manoma, jog XVII a. viduryje, prasidėjus karams tarp LDK ir Švedijos karalystės, vienuolyną ir bažnyčią du kartus plėšė ir niokojo švedų kariuomenė.
Švedai bažnyčios rūsyje gyvus užmūrijo 120 besimeldžiančių brolių pranciškonų ir parapijiečių. Visi rasti kaulai perlaidoti po altoriumi iškastoje gilioje šachtoje. Beje, Kankinių koplyčios altorių sukūrė skulptorius Rimas Sakalauskas.
Jame regime įrašą lotynų kalba: "Brolių, mažesniųjų kankinių, kančia", ir, pasak mūsų palydovo, kiekvienam jo ornamentui autorius suteikė sakralų prasminį akcentą.
Mene, kaip ir gyvenime, apstu džiaugsmo
Sakoma, jog Katalikų bažnyčia visada maištavo prieš vartotojišką, komformistišką, materialistinį, hedonistinį pasaulį. Kretingos pranciškonai tarp savo sienų yra įsileidę ne vieną kontroversišką menininką su jo kūrinija.
Brolis sakė, jog nesuprantantys šiuolaikinio meno ir to nežinojimo išsigandę, gali tokį meną, kurį regi vienuolyno prieigose, vadinti eretišku. Ir įvairių meno žanrų parodos, randančios nišą po vienuolyno skliautais, gali atrodyti atskalūniškos, tačiau tikras menininkas ne atkuria tikrovės vaizdą, o spalvomis ir formomis perteikia tai, ką išgyvena, savo charakterį, mintį, išgyvenimą, ir tame neslypi blogis, tik pažinimas.
"Kodėl taip sakot, esą menininkai yra nuopuolio žmonės? - juokiasi pašnekovas. - Mūsų tikslas nėra priimti arba "latrus", arba šventuosius. Jėzus irgi ėjo ir pas Dievo įstatymą mylinčius, ir pas muitininkus. Jeigu dėl trapios prigimties atmesi žmogų, bažnyčia bus tuščia. Tačiau tam, kad kuriantis perteiktų ką sakralaus, turi būti apsivalęs", - mano vienuolis.
Pačiame pranciškonų vienuolyne yra kuriančių brolių. Broliai Bernardas, Karlas, Paulius tapo ikonas, kiti broliai fotografuoja, piešia, kuria muziką. Kiti kviečia žmones į rekolekcijas, dvasinius pokalbius. Labdara, parama onkologiniams ligoniams, senelių namams - dvasinės vienuolyno kultūros dalis.
"Kiekvienas ateina į mūsų broliją su kokia Viešpaties jam duota talento dovana ir turi galimybę tai išreikšti. Pagrindinis brolių darbo instrumentas yra Evangelija, kurią skelbia, visa kita - pomėgiai", - sako brolis Evaldas.
Žmonių kalbas, jog pranciškonų laikomos mišios - kitokios, vienuolis aiškina paprastai: "Daug priklauso nuo to, kaip tu pats, pasiėmęs Romos katalikų bažnyčios mišiolą, laikydamas mišias, perteiki užrašyto žodžio dvasią. Kai žmogus jaučia nuoširdumą, paprastumą, nuolankumą, tada jis sako: "Čia yra kitokios mišios", - sako brolis Evaldas.
Anot jo, gyvenime yra apstu džiaugsmo ir kiekvienas krikščionis yra pakviestas juo džiaugtis. Liūdesys ir skausmas Jėzaus šviesoje įgauna visiškai kitą spalvą.
Atgailos link
"Paprastai, kai pas mane atvyksta žmogus ir skundžiasi buvęs nuskriaustas, manau, kad jis yra nukentėjęs dėl vidinių priežasčių. Ir nenoriu, kad tas, kuriam reikalinga dvasinė pagalba, įvardintų kitus žmones - jų luomą ar vardą, atskleistų anų dėmę. Jis turi kalbėti apie save, kad išsigrynintų, savęs neteisindamas", - sako brolis.
Atsakydamas, ar vienuolio galioje yra sulaikyti žmogų nuo nuodėmės, parengti atgailai, Evaldas sako, jog kiekvienas atėjusysis pasitinkamas su meile ir yra išklausomas.
"Bet kuriuo atveju gydo Dievas. Aišku, įgyji dvasinės ir psichologinės patirties. Išklausęs daugybę žmonių, bet iš patirties galiu pasakyti, jog po bendravimo su nusižudyti ketinusiu žmogumi ar moterimi, norinčia daryti abortą, arba vyru, ją tam skatinančiu, visada būna teigiamas rezultatas. Žmogus, peržengęs bažnyčios slenkstį ir pasiryžęs pasikalbėti su kunigu ar broliu, jau yra išreiškęs didelį troškimą keistis.
Žmogaus šventumas Dievo meilės šviesoje yra toks pat. Kiekvienas, norintis būti su JUO, yra šventas. Bet visi esam skirtingi, daug kas daro įtaką mūsų laisvei ir gyvenimo kelio pasirinkimui. Kartais dėl tų įtakų mes galime būti sergantys, beturčiai ar išgyvenantys skausmą", - sakė brolis Evaldas, primindamas, jog Dievas yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą