Joninių magija

Nuo seno lietuviai per saulėgrįžą švęsdavo Rasas - tvėrimo, prasidėjimo šventę, kai suvešėjusi gamta yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę. Rasoje slypi ir amžina žmogaus viltis pergalėti blogį ir mirtį.

Dar XVI-XVIII a. Rasos šventė tęsdavosi nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo. S. Daukantas Rasos šventę vadina vainikų švente arba viešėmis ir teigia, jog jos buvo švenčiamos birželio gale 14 dienų. Tik XIX a. pabaigoje Rasos šventė sutapatinta su šventojo Jono diena ir imta švęsti birželio 24-ąją.

Kaip sveikinti Jonus?

Vardas Jonas žinomas ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje: Latvijoje - Janis, Rusijoje - Ivanas, Anglijoje - Džonas (John), Prancūzijoje - Žanas (Jean), Ispanijoje - Chuanas (Juan).

Lietuvoje iki šiol išlikęs paprotys Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo vainiką ir girliandas. Girliandomis papuošiamos Jono ar Janinos namų durys, kiemo vartai, vainikas prikalamas ant durų ar pakabinamas ant durų rankenos. Prie durų rankenos galima prikabinti ir dovanėlę. Į vainikus įpinama ir gėlių: bijūnų, jazminų ar kt.

Jonų ir Janinų namai puošiami naktį, kad niekas nepamatytų, bet kartu puošėjai ir norėdavo būti pagaunami, kad gautų iš Jonų vaišių.

Jonažolė - nuo 99 ligų

Lietuvoje vasaros saulėgrįža sutampa su augmenijos branda, augalai pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos.

Todėl tikėta, kad Joninių vakarą surinktos žolelės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Birželio 24 d. išvakarėse moterys rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles - kupoliaudavo.

Iš surinktų žolelių būdavo verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Ypatinga reikšmė skirta jonažolei - tikėta, kad ji gali išgydyti net 99 ligas! Per Jonines rišamos ir vantos, nes šiuo metu jaunos šakelės sudžiūva kartu su lapais ir vantos būna geresnės.

Naktį iš žolynų buriamasi. Skaičiuodavo ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje (myli, nemyli arba jei porinis skaičius - susiras porą, jei neporinis - dar ne).

Vainikas - puošmenai ir burtams

Netekėjusios merginos per Jonines apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų.

Vainiko reikšmė Joninių šventėje ypatinga. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas reiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Savo forma jis panašus į saulę, teikiančią šilumą ir gyvybę.

Nors vainikais Joninių naktį puošias visi, bet jis visų pirma - jaunų, netekėjusių mergelių puošmena. Tai doros ir skaistybės simbolis. Kad vainikas turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių, ir su niekuo nešnekant nupinti.

Vainikais buriama sustojus prie kupolės (šakotos karties). Senose legendose sakoma, kad kupolė - tai stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena žydi kaip saulė, kita kaip mėnulis, o trečia - kaip žvaigždė.

Kupolė - tai Pasaulio medžio simbolis, kur šaknys - tai požemis, kamienas - antžemis, o šakos - dangus. Atsistojus prieš tokį "medį" reikia mesti vainiką už savęs. Kelintą kartą metant vainikas užsikabins už šakos, už tiek metų mergelė ištekės.

Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad jei vainikai išsiskirs - mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus - ištekės už jo.

Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.

Rasos ir saulės stebuklai

Manyta, kad Joninių naktį stebuklinga ir rasa. Kuo didesnė rasa šventės rytmetį - tuo geresnis derlius. Rasa prieš saulei patekant turi nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas tampa skaistesnis.

Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.

Gerą sveikatą bei jaunystę garantuoja ir maudynės ežere ar upėje, nes Joninių naktį jų vandenys tampa šventais.

Joninių naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Jaunimas Joninių naktį šokinėdavo per laužą. Buvo manoma, kad jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.

Stebuklinga ir saulė. Sakoma, kad ji tiesiog žaižaruojanti. Joninių rytą patekėjusiai saulei dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. O saulė pasitinkama sūpuojantis sūpynėse, pasveikinant dainomis, posmais.

Kaip rasti paparčio žiedą?

Visiems gerai žinoma, kad Joninių naktį pražysta paparčio žiedas. Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį.

Manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu - gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.

Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės.

Laukiant paparčio žiedo pražystant gąsdina piktosios miško dvasios. Todėl reikia drąsos, susikaupimo ir nesigręžioti. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum.

Koks vabaliukas - toks vyras

Joninių vakarą, surinkus devynių žolių puokštę, reikia sugrįžti prie namų ir užmesti ją namo stogo. Jei pavyks tai padaryti - namus aplenks gaisrai, piktos dvasios, ligos ir visokios kitokios nelaimės.

Merginoms patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas - vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas - vyras bus valdininkas arba kariškis; jeigu žalias - ūkininkas.

Jei skauda dantį ar kokią kitą kūno vietą, Joninių naktį reikia prisirinkti saują jonvabalių, užpilti juos spiritu ir kiek palaikius gerti po šaukštelį. Padės.

Jei nori, kad kaimyno karvė užtrūktų, Joninių rytą, dar saulei netekėjus, reikia nueiti į kaimyno pievą ir vilkti per tą pievą audeklą. Permirkusį audeklą išplauti vandeniu ir tą vandenį sugirdyti savo karvėms. Tada kaimynų karvės pienas pereis tavo karvei.

Joninių vaišės
Alus, sūris, pyragas, kiaušiniai.

Orų spėjimai
Jei Joninių ryta migla - bus prasti metai.
Jei Joninių naktį griaudėja perkūnija - bus gera vasara.