„Manau, kad mūsų rašytojai nejaučia vidinio poreikio rašyti paaugliams, be to, rašyti šiai amžiaus grupei labai sunku“, – teigia K. Urba. Tačiau, tai, kad paaugliai Lietuvoje apskritai mažiau skaito, anot vaikų literatūros kritiko, yra mitas.
„Ką skaito Lietuvos paaugliai?“ – tai svarbiausia šiųmetės Knygų mugės diskusijų tema. Apie tai K. Urbą ketvirtadienio rytą kalbino LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai.
Ir mes vaikystėje nuolat girdėjome, kad mažai skaitome, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dabar ši problema daug didesnė. Ar tikrai vaikai mažiau skaito?
Labai sunku pasakyti, kaip yra iš tikrųjų, nes mes neturime nuoseklių tyrimų, jokia institucija rimtai tuo neužsiima. Tačiau man norisi apginti vaikus, ypač paauglius. Mane truputėlį pykdo kalbos, kad jie neskaito, literatūros nėra, nes taip kalbėdami mes kuriame mitus. Vakar rimtame dienraštyje perskaičiau prieštaringą mintį, kad mugė skiriama paauglių literatūrai, kurios beveik nėra. Tai tikrai netiesa ir reikia tokį teiginį paneigti.
Keletą valandų pasėdėjau prie bibliografijų, kasmet sudaromų Vaikų literatūros centre, ir aptikau keletą netgi sau pačiam netikėtų įžvalgų. Tarkim, jau turime pernai vaikams ir paaugliams išleistų knygų bibliografiją. Iš viso išėjo 580 pavadinimų – tikrai daugiau negu ankstesniais metais. Tarp jų knygų, skirtų paaugliams, yra 119. Žinoma, galima paklaida, bet ir ankstesniais metais knygų vaikams ir jaunimui buvo apie 20–25 proc. Taigi galima retoriškai klausti, ar Lietuvai tai tikrai labai mažai, juk niekur nedingsta ir knygos, išleistos ankstesniais metais.
Jūs sakote, kad kuriami savotiški mitai apie tai, ar paaugliai skaito ir ar yra knygų paaugliams. Tačiau šių metų geriausios knygos rinkimuose paaugliams yra vos dvi knygos. Ką tai rodo?
Tai kita problema, kad mes gerokai suniveliuojame reiškinius. Netgi ir pati paauglių sąvoka labai plati – amžiaus tarpsnių teorija teigia, kad paauglystė trunka nuo 12 iki 19 metų. Taigi mes puikiai suvokiame, koks tai skirtingas amžius. Vadinasi, jaunesni paaugliai skaito vienokias knygas, vyresni – kitokias. Taip pat reikėtų skirti verstinę ir lietuvių literatūrą.
Tarp visų keliamų problemų mugėje absoliučiai teisinga yra viena – tai labai bloga lietuvių autorių literatūros situacija. Tarkim, sudarydami 2010 m. Metų knygos sąrašą, radome penkias visiškai normalias knygas. 2011 m. radome tik tris knygas, kurias drįsome pasiūlyti skaitytojams, o pastaraisiais metais pasiūlėme tik dvi knygas, nes nuo rugsėjo iki rugsėjo paaugliams tebuvo išleistos keturios knygos. Taigi situacija labai bloga ir jaučiu, kad kitais metais šita knygų kategorija gali apskritai iškristi iš Metų knygos akcijos.
Kodėl situacija yra tokia?
Reikėtų klausti rašytojų. Manau, kad mūsų rašytojai nejaučia vidinio poreikio rašyti paaugliams, be to, rašyti šiai amžiaus grupei labai sunku. Vienas švedų autorius sakė, kad, kai esi 20 metų, esi labiausiai suaugęs ir paauglystė atrodo nereikšmingas dalykas. Matyt, todėl jaunoji karta rašytojų, kurie dar turi gyvą paauglystės jausmą, nenori apie tai samprotauti. Vyresnioji karta galbūt bijo, kad tie pojūčiai jau primiršti. Iš tikrųjų paauglystė yra labai dinamiškas metas ir paaugliai labai keičiasi. Jie visiškai kitokie, negu buvome mes.
Kokias knygas skaito dabartinis jaunimas?
Aš pats bandau tai apčiuopti, be to, ir Vaikų literatūros centras bei Tarptautinė vaikų literatūros asociacija organizuoja bendrą tyrimą: mes prašome, kad paaugliai atsiųstų savo mėgstamiausių knygų penketuką, ir sudarinėjame sąrašus. Aš bandau apibendrinti, kokios mėgstamiausios vyresnių paauglių knygos.
Labiausiai paaugliai mėgsta literatūrą, kuri provokuoja aštrius pojūčius (vampyrai, įvairios baimės, žudymai ir kiti dalykai). Taip pat paauglystėje labai svarbi nuotykinė literatūra, nes svarbus veiksmas, intriga. Paaugliai mėgsta ir tas knygas, kurios atspindi jų būseną, pasaulėjautą. Tarkim, labai daug metų tarp populiariausių buvo ir gal lig šiol yra Melvino Burgeso „Heroinas“, nors yra išversta dar beveik 10 jo knygų. Labai įdomu, kad gana dažnai paaugliai mini jau tikrai seną, 1951 m. išleistą Jerome’o D. Salingerio knygą „Rugiuose prie bedugnės“. Vadinasi, autorius tikrai sugebėjo aprašyti amžinus, bręstančiam žmogui būdingus ir emocinius, ir fiziologinius pojūčius bei visus kitus dalykus. Taigi galima išskirti tris grupes: aštrūs pojūčiai, autentiška, atpažįstama psichologija ir maginė fantastika. Mano žiniomis, vienintelis maginės fantastikos autorius, pakviestas į Knygų mugę, yra Roderickas Gordonas.
Teigiate, kad negalima sakyti, jog dabar jaunimas skaito mažiau. Bet galbūt skaito kitaip?
Taip, skaito kitaip, galbūt fragmentiškiau, todėl keliama problema, kad skaitoma literatūra menkiau suvokiama. Gebėjimas aprėpti kūrinio visumą iš tikrųjų susilpnėjęs, nes mes gyvename fragmentuotame pasaulyje, paaugliai ypač greitai gaudo informaciją, bet galimybių įsigilinti, susikaupti mažėja. Todėl nereikėtų paauglių smerkti ar kaltinti – reikia suvokti sudėtingą jų padėtį. Mes labai daug iš jų reikalaujame.
Daug informacijos paaugliai randa internete, skaito adaptuotas knygas, todėl nesigilina į esmę. Kaip juos reikėtų skatinti skaityti knygas atidžiau, nuo pradžios iki galo?
Gal reikėtų daugiau kalbėti apie skaitymo kokybę, o ne kiekybę, nes ramiau perskaityta knyga giliau „įsideda“. Aš pats paauglystėje nebuvau knygų rijikas. Žinoma, jų ir buvo mažiau. Kokiais būdais tai daryti? Be abejo, ir mokytojai, ir šeima turi ir gali daug ką padaryti, bet iš tikrųjų kartais nedaug ir reikia: užtenka dėmesio, klausimo, apie ką ta knyga, ką ji sako. Tokie pasikalbėjimai labiau sutelktų ir skatintų pabaigti knygą.
Adaptacijos, sutrumpinimai ankstyvojoje paauglystėje tikrai labai aktualūs, buvo prileista visokiausių menkaverčių knygų serijų. Vis dėlto jos galbūt tinka tiems, kurie mažiau nuovokūs, kurių skaitymo įgūdžiai labai silpni. Kalbant su paaugliu reikėtų apeliuoti į jo ambicijas, kad adaptuota knyga ne jam, jis yra pakankamai stiprus ir intelektualiai, ir emociškai ir turėtų skaityti autentišką tekstą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą