Ką mūsų lituanistai pasiskolino iš viduramžių jėzuitų

Spektaklyje "Ilgesio dainos", kurį vakar parodėte miesto visuomenei lituanistikos studijų Klaipėdos 40-ui, jūsų studentės traukia partizanų dainas.

Man pasirodė, kad jauniems žmonėms reikia pokario kultūrą paaiškinti, koks tada buvo gyvenimas. Pasiklausiusios iš Veronikos Povilionienės gautų įrašų, pavadino seniena. Klausiu, ar girdite antrą balsą, o trečią? Pasitelkėme mano bičiulio Eugenijaus Matuzevičiaus, kuris buvo patekęs tarp kūjo ir priekalo, poeziją ir, sumaišę su dainomis, kūrėme spektaklį. O ju tai buvo mano laikas, aš tuos partizanus pažinojau. Merginos pajuto tą sunkų dramatizmą. Gal sentimentalūs žodžiai: "Aš nebepareisiu sodo takeliu"... Bet ateidavo tie vyrai naktimis, pavalgydavo, ir žinojo, kad jie pasmerkti žūti. Mes turime apie porą desėtkų dainų, ir mergaitės dainuoja ne blogiau nei Veronika, nuvažiuosim kada kartu padainuoti. Jos sakydavo: "O mano močiutė ne taip dainuoja", ir perdainuodavo, pasitaisydavome. Tai svarbiau nei popsinė muzika.

Jūsų buvę studentai neemigravo, dirba miesteliuose, buria bendruomenes. Jums pavyko uždegti patriotizmo dvasią?

Tai tik žodis. Yra kitas dalykas: žmogus turi pasijusti reikalingas ir svarbus. Po studijų atvažiavęs į miestelį esi niekas. Jeigu būtum miestelio "bandiūga", gal kiek skaitysis. Aš galvoju, Klaipėdos universiteto stiprybė ir galybė ta, kad turi viduramžių tradiciją, atėjusią iš Jėzuitų akademijos,- kur filologija jungiama su teatru. Gramatiką turi prie sienos prisikalt, sugaut žmogų, ir tada jis gal pasiklausys. O jėzuitai būdavo gudrūs: bažnyčiose vaidindavo Šventąjį Raštą. Yra jų tekstai: "Jeigu lietuviams neleisime vaidinti bažnyčiose, čia Dievo žodis neateis." Ir visa jėzuitų studentija pasklido po Lietuvą, ir kaimai turėjo savo "šventą Petrą", davatkos išdidžiai sakydavo: "Aš jį pažįstu." Ir apie 60 studentų, išėjusių iš tos akademijos, pasidarė dramaturgai, rašė pjeses.

Kai mūsų universitete prasidėjo lituanistikos studijos, sujungtos su teatru, gimė unikumas, kurio kiti universitetai neturi. Absolventai nueina mokyti lietuvių kalbos, bet visi sukuria teatrus. Jie surenka "benkartus", neklaužadas, ir sako: "Tu vaidinsi vilką". Vaikas vaidina, ir supranta, kad vis gi būti vilku yra negerai, ir taip save auklėja. Mokytojui mes įduodame ginklus, kurie, mano galva, yra nesvietiška vertybė. Aš nuvažiuoju į seminarus miesteliuose, susirenka mokytojai, repetuojame. Ateina gimnazistai, sumitę jau vyrai, sakau, kad reikia talkos. Jie: "Nu? Ką reikia panešti?" O man reikia, kad traktorių suvaidintų scenoje. Jie sako: "A, čia bus problemų, detalės labai sunkios." Aiškinu, kad vaidint reikės traktoriaus dūmus, garsą, vikšrus. Ir ateina septyniese, atsineša bitėms bauginti dūminę, neštuvus, paguldo vieną, kojas užlenkė - vairas, ir "faras" kokias padarė, kaip užkaukė. Kai suvaidino, aš nukritau; jokiame teatre to nepamatysi!

Studentai sakė, kad jūs gyvenate pašaukimu kaip kunigas. Teatras, kaip ir kalba, - lietuvybės, savitumo, tapatybės raktas.

Vaidinimas irgi yra mūsų tapatybės dalis, vėliau teatru pasivadinome. Ir dabar lietuvis sako: "Koks geras vaidinimas!" Yra žodžiai "vaidentis, vaidilutė, vaidila", o tai rodo, kad tie dalykai ateina iš labai giliai ir toli.

Užaugote Marčių kaime tarp dviejų milžinkapių. Kaip kaimo kultūra įtakojo jūsų pasaulėjautą?

O Jėzau, aš viską iš ten turiu. Man nekimba nei Meksikos, Afrikos, japonų, kinų teatras, tik įdomu. Mano kita patirtis, mačiau kaip žmonės sirgdavo, mirdavo, žuvaudavo, eidavo vienas kitam padėti. Vienas girtas iškrito iš rogių, arkliai parėjo tuščiom - visas kaimas supuolė ieškoti, kitas sakytų: na, ir pasiusk. O ta bendruomenė, kolektyvinis dirbimas, "zbitkai", išdykavimai, "kūlės", "mynės" - teatras ant teatro, persikūnijimai. Mano tėvukas turėjo smuiką, kitas - kontrabosą, nei natų mokėjo, susišūkaudavo sava kalba: "B", "C". Mama giedodavo kalnus, mane mokė. Ne veltui J. Marcinkevičius sakė, kad jo pirmoji knyga buvo maldaknygė. Kokie įdomūs "kantičkų" tekstai, o "kalnai" buvo didžiulė drama - su kančia, kankinimu, meile, atsidavimu ir priesaikomis. Arba prasidės šienapjūtė, sueis kaimo vyrai į talką - didelė pieva, šešios pradalgės, gale sustojo, dalgius nuvalė ir kai užbliaus - per tris kaimus sklinda. Iš ten atėjo supratimas: aš esu pėsčias paukštis, aš nieko neturiu. Visi tie įspūdžiai, baimės, nustebimai, avinukų atsivedimai. Tai yra mano tikroji didžioji meilė. O mokyklos manęs nieko neišmokė.

Lituanistikos ir režisūros kurso studentės, kurias vadinate "vienuolynu", jus vadina tėtušėliu. Gal dėl to, kad esate geras tėvas savo dukroms? Užaugo altruistės, literatės.

Aš nesu sutikęs blogo studento. Raimondas Šilanskas prikrėsdavo šunybių, bet kiek sykių aš mačiau jį jautrų, verkiantį, būdavo, ir aplupdavau.

Jaunoji dukra perėjo per žaizdrą, prieš tai ji buvo, man rodos, niekam tikus. O paskui... Jų buvo gal šešios likimo draugės, sakydavome: jau Agnieška mirė vėžiu, jau liko tik dvi... Aišku, ir mano numirs, - o nenumirė. Kai esi toks "pakabintas", visai kitaip gyvenimas pasisuka. Ai, galvoju, ką čia tuos eilėraščius rašinėja. Staiga pasiskaitau - jau tekstuose kažkas yra - tas likimas.

Paveldėjimu aš tikiu. Mano tėvukas buvo kaimo inteligentas, o tai buvo tolerantiškumas, niekam pikta nesakydavo, nesiblaškydavo, mokėjo viskuo džiaugtis. Išėjusį visą aplipdavo balandžiai. Namuose jį visi mylėjo, net gaidys, kuris mus visus mušdavo. Jam tiesiog aplinkui viskas patiko.

Mums daugiau yra kas nepatinka. Patys ant savęs burnojame, kad nesame dvasingi.

To nesakau. Neseniai mes buvome Panemulėjyje švęsti kunigo Katelės 120 jubiliejaus; kad matytumėte, kokie susirinko žmonės, tris dienas siautėm - meldėsi, giedojo, šoko, gėrė alų. Jeigu sako, kad jis nedvasingas, aš galvoju, kad negali būti dvasingas, aplinką mes sudarom tokią, patys kalti. Nuvažiuoja mūsų mokinys kur nors dirbti, jam nieks nepadeda, dar sumažina darbo valandų. Štai čia yra nedvasingumas. Arba - panaikinti teatro pedagogikos katedrą.

22 mano kurso merginos visos yra gyvos, gražios. Mes nuvažiuojam prie Mačernio kapo - jos kaip į atlaidus ateina, tekstus skaito, o juk jo nepažįsta.

Docentas Ruškys labai gražiai pasakė, kad gimtoji kalba yra pirmapradė dieviška energija, kurianti šį pasaulį ir suvaldanti chaosą. Ar jūsų studentai toliau statys tą kalbos rūmą, atvers naujus langus?

Kas anuos žino, kas ten bus. O aš galiu keiktis rusiškai trylika aukštų, nes kai buvau Sibire, ten kitu matu matuodavo. Bet aš myliu, galvoju, gyvenu lietuvių kalba. Mano supratimu, reikia žmogui turėti skiriamąjį ženklą. Vaikams sakau, kad etnokultūra yra kaip labai spalvingas vitražas, jei paliksi tik mėlyną spalvą, nususinsi. Nesaugoti būtų nedora.

Didelė bėda, kad dabar ateina transnacionalizmas, neva tik galingos, stiprios kultūros, gali būti. Tada ir sakau: ar tu stovi to "pustozvono", ar vitražo pusėje? Mūsų didis režisierius E. Nekrošius atvirai deklaruoja: visa tai, ką aš teatre turiu, tai yra iš mano mažų dienų, iš Šiluvos.

Kita vertus, lietuviai režisieriai - dvasios milžinai Lietuvoje nedirba. Uždarė institucijas, kur žmonės dirbo per kelias kartas, užaugo visa režisierių epocha. Atidarė kelius komerciniams; nusamdė, atvaidino - išsilakstė. Tai tas pats, kas rašyti knygą po puslapį bet kam, nėra autoriaus, kuris visa tai jungia.

Surengėte aibę teatrų sambūrių, parašėte veikalų apie teatrą; koks jūsų didžiausias darbas?

Aš galvoju, kad jo nepavyko padaryti. Taip susiklostė, kad visą laiką buvau pakabintas žemyn galva, ir man reikėjo daug pastangų išsilaikyt. Laikas gal buvo toks, kad mes besigindami buvome tarsi įmerkti į sieros rūgštį, ir nebuvo laiko žydėjimui.

Antai visi juokiasi, kad tos studentės - mano haremas, o aš galvoju, kas bus, kai jų nebus. Todėl, kad jos pilnos gyvenimo, ir aš prisimenu Saliamono -žodžius: "Atveskit man jauną žmoną". Supratau, kad ne dėl kūniškų džiaugsmų. Jaunas kai ateina, atsineša viltį, ir gali susitapatinti. O jeigu jų nėra - niekas to skersvėjo nesukelia. Ir jau viską darau dėl jų, ne dėl savęs.