Kauno "Vilkolakio" teatro vadovai: laisvai augti, auklėti mene ir meno žygius sergėti

Gimęs Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo metais vienintelis toks stacionarus, profesionalus vaikų teatras mūsų šalyje, sakoma, - ir Europoje, Tarptautinę teatro dieną pasitiko su nedideliu nerimu: kaip dabar čia toliau viskas bus? Nes kūrybinę įstaigą, kurioje vadovai - suaugę, o aktoriai - vaikai, glumina jos steigėjos - Kauno miesto savivaldybės - ką tik viešai paskelbtas, ūpą "numušantis" siūlymas pačioms įstaigoms užsidirbti lėšų savo veiklai. Šis teatras Kaune priskirtas neformaliajam švietimui.

Tačiau šiai įstaigai vadovaujanti profesionalių aktorių šeima - Kauno vaikų ir jaunimo teatro "Vilkolakis" meno vadovė bei režisierė Stasė Ivanauskaitė bei teatro direktorius Algis Kybartas - teatralų šventės proga interviu naujienų agentūrai ELTA, skųstis nepanoro. Pokalbis apie "Vilkolakio" teatrą liejosi labiau viltinga, šviesia "vaga".

- Esate bene vienintelis nuo miesto centro nutolęs, įsikūręs tarp senokai pastatytų daugiabučių gyvenamųjų namų teatras. Drauge su keliomis mokyklomis - išskirtiniai kultūros židiniai dešimtis tūkstančių gyventojų turinčiuose Kauno rajonuose. Gyvuojate jau 22-ąjį sezoną, bet tikriausiai vis tiek dar neretai išgirstate klausimą, o kodėl savo teatrą tokiu "nepatraukliu” vardu pavadinote?

A. Kybartas: gal kai kam tas pavadinimas atrodo neįprastas, bet pirmiausia reikia prisiminti, kaip kažkada, prieš daugelį dešimtmečių, kiek daug gero dvasindamas, kultūrindamas Lietuvą, davė buvęs garsus suaugusiųjų "Vilkolakio" teatras.

Vilkolakis - visai gražus žodis. Žemaičių sakmės byloja, kad senų senovėje buvę ypatingų žmonių, kurie gebėjo kitus kerėti, užburti monais. Jie padėdavo ir kitokį, gražesnį, gyvenimą pamatyti. Tai tuos nekasdieniškus monais besiverčiančius žmones liaudis vadino vilkolakiais. Vilkatai, vilkolakiai buvo linksmintojai, jie gebėjo priversti kitus juoktis, išdykauti.

Mes vaikams apie tai pasakojame. Ir dar būtinai priduriame, kad mūsų vilkolakis - tai geras vilkas ant debesies.

- Ar daug nuo to "debesies gražių dalykų" teatrui pavyksta pamatyti bei kitiems parodyti, juolab žinant, kad ne tik Kaune ar kitur Lietuvoje vaidinate, bet ir į užsienį savo spektaklius ne kartą vežėte?

S. Ivanauskaitė: mes ne tik aktorius ugdome, bet tiesiog kuriame žmogų. Tai, manytume, jau daug, - mokyti vaiką, jaunuolį siekti gėrio ir grožio bei visa tai kurti pačiam. Per savaitę teatre rodome du spektaklius: trečiadieniais pas mus lankosi darželių, mokyklų auklėtiniai, savaitgaliu - šeimos. Teatre, kaip matėte, labai šeimiška aplinka - salė nedidelė, telpa iki 70, kartais kiek daugiau žiūrovų: ir mažų, ir didelių. Vieną sezoną vaidinam spektaklį, kitą - vėl naują pastatom. Bet būna, įdomiausius, žiūrovams patinkančius spektaklius dar ir kartojame.

"Vilkolakis" yra tarptautinio festivalio "Moksleiviško teatro dienos" (prieš ketvertą metų tapusio festivaliu "Avanscena") Kaune sumanytojas, organizatorius, dalyvis. "Vilkolakis" iš tikrųjų plačiai žinomas ir svetur kaip universalus kūrybinis kolektyvas, derinantis dramos žanrą, muziką, šokį, dainavimą, dirbantis studijiniu principu.

Vaidinome Čekijoje, Olandijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Estijoje, Rusijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Suomijoje. Vienas iš suomių teatro kritikų Raimo Hautanenas rašė, kad "Vilkolakio" teatras spektakliu "Batuotas katinas" apstulbino savo meistriškumu. Iš vaikų bei jaunimo susidedanti grupė išplėtė teatrinę kalbą pantomima, varjetė ir beveik akrobatika. Jis pastebėjo: "bendros kalbos trūkumas nesutrukdė aktorių ir žiūrovų tarpusavio supratimui, o šios grupės sceninė išraiška ir aiškus perteikimas puikiai papildė pasakos įvykius". Mūsų visam teatrui toks pripažinimas (o jų būta ne vieno) - labai malonus.

- Kiek artistų turite ir kuo pagaliau jie tampa, kai užauga, kai atsisveikina su šiuo teatru? Ar dažnai renkasi menų studijas, jeigu jau gyvenimo kryptį nusižiūrėjo iš darbo "Vilkolakyje"?

S. I.: Turime bent kelias įvairaus amžiaus aktorių grupes. Nuo pačių mažiausių - penkiamečių, kurie tik mokosi būti "Vilkolakio" artistais (ir ne visi jais tampa, dalis savaime atkrinta, juk vaiko susidomėjimas, norai beaugant keičiasi)

Pastebėjome, kad dirbti pas mus teatre ateina nemažai nepasiturinčių, sunkiau gyvenančių šeimų vaikų. Į dvasinius dalykus labiau taikosi gal tie, kurių namuose dvasingumo trūksta. Esame reiklūs jiems ir sau. Dirbti su vaikais reikia jaučiant didelę atsakomybę. Turi pats būti ramus, tikintis, vedantis, savo pavyzdžiu uždegantis geriems darbams. Tuomet ir bendras tikslas lengviau pasiekiamas.

Didelis būrys artistų per daugiau kaip du dešimtmečius pas mus jau užaugo, "Vilkolakio" teatrą paliko, pasirinko savo gyvenimo kelius. Yra tarp tų, kurie su teatru jau seniau atsisveikino, verslininkų, gydytojų, mokytojų. Bet turim ir nemažai artistų, teatrologų, režisierių - jie po studijų dirba daugelyje Lietuvos teatrų, ne vien Kaune. Kai kurie mūsiškiai dar tik studijuoja teatro menus.

- Prieš kokią dešimtį metų Tarptautinės teatro dienos proga rengtos šventės per Kauną griaudėdavo gan triukšmingai. Smagi teatralų eisena nusitęsdavo nuo Rotušės per Laisvės alėją. Kauno sporto halėje netgi krepšinio aikštėje teatralai "kaudavosi" su sportininkais. Tiesa, kad jie meistriškumu per greitai neįveiktų, krepšininkams bokso pirštines ant rankų užmaudavo. O jau sveikinimų kiek susilaukdavote. Teatro diena būdavo šventė visam miestui. Gaila, tos šventės neliko. Kaip šįmet, ar daug sveikinimų "Vilkolakis" sulaukė?

A.K.: buvo jų. Net iš sostinės - du Seimo nariai pas mus apsilankė - profesorius Kęstutis Glaveckas ir parlamento vicepirmininkas Erikas Tamašauskas. Pastarasis ne pirmą sveikinimą "Vilkolakiui" jau yra įteikęs.

Sveikinimai, aišku, miela, kaip ir šventės, bet kultūros atstovų, menininkų kasdienybė dabar nėra šventiška, kai balandžiui artėjant nežinia kokį teatras šiemet turės biudžetą. Tik mus įspėjo, kad pinigų iš savivaldybės šiais metais visi gaus mažiau. "Vilkolakis" - ne išimtis.

Makalynę kažkokią su Kauno savivaldybės teatrais ji pati dabar daro. Tai kažką prievarta mėgina jungti, kad kolektyvai prarastų ne tik savarankiškumą, bet ir savo veidą. Užsimojo politikai miglotoms pertvarkoms, nors nėra konkrečių planų ir net nežinia, kas iš to išeis.

Už vaikų darželius, būrelius mokesčius Kaune jau pakėlė, - viskas ant tėvų pečių gula. Jei dar ir tie vaikai, kurie pas mus teatre savanoriškai dirba (ir nemažai), turės iš tėvų prašyti pinigų sumokėti už tą galimybę lavintis, kokia teatro perspektyva? Juk mokėti ne visi galės, tai kas tuomet? Paleisim vaikus į gatves šlaistytis be jokio prasmingo siekio, be tikslo. Ir... valstybė netrukus dar daugiau kalėjimų turės pastatyti.

Esame nestandartas, netipažas, nes šis teatras - kartu ir švietimo, ir ugdymo, ir kultūros įstaiga. Taip, pas mus vaikai mokomi drausmės, auklėjami, lavinami, bet jie mokosi ir kurti, dirbti, džiuginti savo menu kitus.

Suprantu, biudžetui trūksta pinigų, ir tikrai visiems tenka taupyti, ieškoti galimybių jų daugiau užsidirbti. "Vilkolakio" atveju koks tas užsidirbimas būtų? Bilietas į teatrą kainuoja 10 litų. Negi dabar teks bilietus branginti? Ar kokių vestuvininkų puotoms teatro saliukę nuomoti?

Gaila, bet užsienyje populiarios kultūros mecenavimo tradicijos Lietuva dar nesusikūrusi. Netgi, sakyčiau, priešinga linkme eina: sportą remti atrodo - prestižo reikalas, meną - nelabai? Perspektyva lyg ir nedžiuginanti: pramonės Kaunas atrodo kaip ir neturi, tai nors kultūrą reikia išsaugoti, nes kas tuomet šviesiau bebus, jei jos neliks?