Klaipėdos bigbendas. Džiazo akmuo ir auksas

Kaip per Didžiąją depresiją, tik be gangsterių mecenatų, pašėlusių "žaliųjų" ir naktinių koncertų prabanga spindinčiuose klubuose. Sunkmečiu susibūrusio Klaipėdos bigbendo muzikoje žaižaruoja senųjų džiazo sostinių Čikagos bei Naujojo Orleano šviesos ir prasiveržia Baltijos nugludintų akmenukų - jaunųjų pajūrio muzikantų - neišeikvotos energijos rezervai.

Praėjusią savaitę per bigbendo prisistatymo vakarą Klaipėdos koncertų salė buvo pilnutėlė, o jam baigiantis, klausytojai nenoriai pakilo skirstytis - užburiantys sąskambiai, kurių, teigia ir patys muzikantai, nepalyginsi su jokio kito orkestro skambesiu, vos per valandą įsismelkė giliau už dienos rūpesčius, lūkesčius ir prietarus.

"Muzika ir išklauso, ir paguodžia", - šią magiją paaiškina naujojo pajūrio kolektyvo dirigentas Petras Tadaras, entuziastingai palaikęs jaunesniojo kolegos klarnetininko ir saksofonininko Žygimanto Razmaus iškeltą idėją burti savą klaipėdietišką bigbendą, kurio vizija seniai skrajojo virš didelių ir mažų uostamiesčio džiazo renginių, beldėsi į muzikantų širdis ir pagaliau sulaukė savo valandos.

Per praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio ekonomikos recesiją suklestėjo anuomet naujoviška muzikavimo forma - džiazo orkestrai, arba bigbendai. Kartojate šlovingą istoriją Klaipėdoje?

P. Tadaras: Didžioji kultūros dalis įgijo tvirtus pagrindus tuomet, kai nebuvo jokių sąlygų jai egzistuoti. Štai inkvizicijos laikais, kai niekas neleido tapyti nuogo kūno, buvo sukurti patys gražiausi aktai. Uždraustas vaisius - saldesnis, jis tampa akstinu ieškoti, atrodytų, nesančių galimybių. Kada žmonės puola pirkti prabangos prekes, važinėjasi brangiomis mašinomis? Per krizę. Tai tarsi savęs nuraminimas, malšinant baimę dėl migloto rytojaus. O, žvelgiant į ateitį, drauge šitaip klojami pagrindai ekonomikai atsigauti, pinigams cirkuliuoti.

Praėjusią savaitę pirmuoju koncertu uostamiesčiui prisistatęs Klaipėdos bigbendas kitą pasirodymą planuoja per Pilies džiazo festivalio padėkos koncertą.

Klaipėda daug metų svajojo apie džiazo orkestrą, tačiau jis atsirado tik dabar, užaugus naujajai muzikantų kartai, kuri gali atlikti šią muziką aukščiausiu lygiu, žavėdamasi darbo su gausiu kolektyvu šarmu ir adrenalinu. Sutapus visoms šioms aplinkybėms, beliko sulaukti žmogaus, kuris tinkamu laiku tinkamoje vietoje primintų bigbendo idėją. Juo tapo Žygis. Vienam labiau sekasi groti solo, kitas jaučiasi esąs ansamblio muzikantas. Tačiau ko negalima paneigti - grodamas kolektyve ir būdamas jo dalimi, jauti su niekuo nesulyginamą jėgą.

Ž. Razmus: Burtis draugėn per krizę yra labai patogu. Visi mano, kad tai neįmanoma, tad susirenka labiausiai tikintys, - šypsosi. - Manau, visa ko esmė yra noras kurti. Jis veja pirmyn, verčia imtis veiklos. Kai jam paklūsti, viskas plaukia sava vaga, ir tuomet ima atrodyti, kad visos aplinkybės dirba tau. Kai bičiuliams priminiau bigbendo idėją, nebuvo nė vieno tokio, kuris pasakytų nenorįs tokio kolektyvo. Labiausiai skeptiška reakcija buvo pasvarstymas, kad galime nesurinkti komandos. Tačiau dabar muzikantų užtenka netgi vienam kitą pakeisti. Koncertinė sudėtis - 18 muzikantų, 3 vokalistės ir dirigentas.

Ar mūsų regione muzikantų ugdymas turi išskirtinių bruožų?

P. Tadaras: Visa Vakarų Lietuva turi seniausią muzikavimo pučiamaisiais instrumentais tradiciją, kuri, manau, jau yra įaugusi į žmonių pasąmonę. Kartą į rankas pakliuvo sena nuotrauka, kurioje buvo įamžintas grafo Tiškevičiaus Rietavo vaikų prieglaudos vaikų pučiamųjų orkestras. Fotografijoje suskaičiavau 70 vaikų su pučiamaisiais instrumentais. Viskas buvo paprasta: vaikas buvo remiamas, gaudavo pavalgyti, lankė pamokas ir užsiėmė papildoma menine veikla. Kita iškalbinga detalė - iš laidotuvių papročių: Žemaitijoje, skirtingai nei kituose regionuose, laidojimo procesijas galėjo lydėti net ir vienas pūtikas, pavyzdžiui, klarnetininkas. Ne smuikas, ne bandonija ir ne būgnas skambėdavo laidotuvėse, kuriose, pastebėčiau, žmonės labai gerai atsiskleidžia. O Stasiui Šimkui dirbant Klaipėdoje, jis čia buvo subūręs simfoninį orkestrą, kuriame grojo pedagogai ir jų auklėtiniai. Tie mokiniai, kurie neturėjo iš ko gyventi, orkestre gaudavo maitinimą ir drabužius. Sudėtinga vertinti jo lygį, tačiau tai, kad muzikavimas čia vyko nuolat, vienareikšmiška.

Džiazo aukso amžius Klaipėdoje: jau buvo ar tik laukiamas?

Ž. Razmus: Visas laikas, praleistas su muzika, yra aukso amžius. Jos neprilyginsi naftai ar ją pakeisiančiam vandeniliui. Muzika klestės tol, kol žmonės ją gros.

Tuomet kas skiria kelių dešimtmečių senumo laikus ir dabartį?

P. Tadaras: Tarp to meto, kai pats studijavau, ir to, ką matau nūdien, yra didžiulis atotrūkis, aprėpiantis išnykusias sienas ir milžiniškus necenzūruojamos informacijos srautus. Natūralu, kad vyresnės kartos muzikantas gali sakyti: "Va mes tai grojome, o dabar..." Tačiau aš, kaip pedagogas, matau, jog muzikantų lygis tolydžio kyla, nors jų skaičius - mažėja.

Statistika nesistebiu: dabar tiems, kurie renkasi muzikanto kelią, reikia daugiau pasiryžimo, nei sovietmečiu, kai iš 120 rublių galėjai normaliai gyventi - priverstiniai darbai išspręsdavo socialinę problemą, dabar gi viskas priklauso nuo tavęs. Kita vertus, muzikantai visada gyveno rinkos sąlygomis: tik geriausi galėdavo gauti patraukliausius darbus. Bet anuomet buvo daugiau socialinių garantijų ir mažiau stimulo siekti muzikavimo viršūnių.

Džiazui reikia savo erdvės, pavyzdžiui, klubo. Ar Lietuvoje tokia erdvė yra?

Ž. Razmus: Džiazo klubo Lietuvoje nėra. Manau, tai nulėmė sovietinė santvarka. Senieji Europos džiazo klubai, kuriuose teko lankytis, kadaise buvo atidaryti rengiant atlikėjų iš Amerikos gastroles. Tuomet džiazas prilygo šių dienų popmuzikai, o minėtieji bigbendai buvo kažkas panašaus į nūdienius sintezatorius - įprasta foninė klubų, kazino muzika. Tačiau tai leido formuotis tradicijai. Tradiciniuose klubuose grojamas vien džiazas, be kompromisų su kitokiais žanrais; skamba tiek pasaulinio masto žvaigždžių, tiek vietinių atlikėjų muzika. Interjeras ar staliukų skaičius - ne esmė.

P. Tadaras: Klubas, kaip ir žmogus, įveikia tuos pačius gyvenimo etapus: gimimą, augimą, brandą... Lietuvoje gi ta karta, su kuria turėjo užaugti džiazo klubas, neturėjo galimybės lydėti muzikos jos kelyje. Koks džiazo klubas septintajame XX a. dešimtmetyje, kai dar prieš kokius šešerius metus už džiazo pomėgį galėjo į Sibirą ištremti? Vienintelis oficialus džiazo orkestras buvo Olego Lundstremo bigbendas. Jis atstovavo Sovietų sąjungai Chruščiovo laikais, siekiant pademonstruoti pasauliui tariamą valstybės demokratiją. Kasdienybėje džiazo buvo klausomasi pasislėpus, per radiją arba iš nuzulintų plokštelių. Dabar gi Lietuvoje trūksta pasiturinčių 50-mečių džiazo mėgėjų, kurie galėtų leisti pinigus pramogoms, negalvodami, kad po jų rytoj nebeliks duonos kąsniui. Perspektyvų tokiam sluoksniui susiformuoti, deja, nematau, nes nėra tinkamų ekonominių prielaidų. Vienintelė vieta Lietuvoje, kuri dar išlaiko džiazo klubo dvasią, yra Klaipėdos "Kurpiai".

Dėl minėtųjų ekonominių priežasčių ne vienas muzikantas atsisako pasirinkto kelio.

Ž. Razmus: Man šitaip buvo - prieš kurį laiką metams mečiau muziką. Ieškojau savęs kitur, džiaugiausi naujomis galimybėmis, bet labai skaudėjo širdį. Muzikantas yra ne profesija ir ne specialybė, o gyvenimo būdas. Klausytojas scenoje mato tik nedidelę jo dalį. Labai daug laiko praleidžiama tarp keturių sienų su instrumentu, nes jis turi tapti tavo kūno dalimi, kitaip nieko nebus. Darbas išsekina dvasiškai, nes čia metų metais gali nejausti rezultato.

P. Tadaras: Nematerialios kūrybos sritis sudėtinga dar ir todėl, kad sulaukia šimtų skirtingų vertinimų. Turbūt nerastume kito tokio dalyko, kaip muzika, apie kurį kiekvienas turėtų savo nuomonę, negalvodamas, kad neatsargus žodis gali, tarkime, nulemti jauno muzikuojančio žmogaus ateitį. Muzika - laiko menas. Pagrojo, išsiskirstė, liko prisiminimas, emocija. Ir kaip tuomet vertinti muziką, kur slypi jos išliekamoji vertė? Manau, idealūs koncertai nėra niekur užfiksuoti - jie liko prisiminimuose. Pati gražiausia muzika - ne natų "kringeliukai", o tai, kaip ji skamba čia ir dabar, todėl net atkartodami iš gaidų didingus senovės kūrinius, negalime pakartoti jų autentiško įspūdžio. Todėl sakau, kad muzikoje niekada nėra rutinos ir visa muzika - ne tik džiazas! - yra improvizacija.

Per pirmąjį koncertą jūsų kolektyvui linkėta tapti viso džiazuojančio Klaipėdos jaunimo kelrode žvaigžde ir trokštama saviraiškos vieta. Ką savo ruožtu palinkėtumėte miestui?

P. Tadaras: Rūpindamasis savo įvaizdžiu ir miestiečiais, jis turi siekti, kad žmogui būtų gera čia gyventi, o išvykus - norėtųsi grįžti. Miestas turi sudaryti sąlygas, kad žmogus, įveikęs ilgus studijų metus, turėtų galimybę dirbti ir realizuoti save čia, o ne kitur. Ne solidi istorija, o brandus požiūris į kultūrinę veiklą liudija, kad miestas - susiformavęs. Ir drauge visa tai kuria unikalią jo aurą.

Kitas Klaipėdos bigbendo pasirodymas vyks per Pilies džiazo festivalio padėkos koncertą kitą penktadienį, birželio 5-ąją, 19 val. Teatro aikštėje.

Valerija LEBEDEVA