Ko "Giedroje zonoje" ieško penketas pagonių?

Fotomenas

Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta jaunųjų fotomenininkų grupės "Giedra zona" darbų paroda, pasak autorių, atveria ne realiąją, bet dvasios erdvę - be banalybių, apsimetinėjimo. Sklidiną ne beprasmio maišto, bet ieškojimų ir nuoširdumo. Apie tai bylojo ir jaunųjų kūrėjų sukurti videofilmai.

"Uostamiesčio fotografinis pasaulis būtų jau seniai miręs, jeigu ne jaunieji - jie ateina, parodo ką sukūrė, ir, kas įdomiausia, buriasi į grupes, - sakė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arvydas Stubra. Pavasarį apsireiškė Vytauto Didžiojo gimnazijos absolventų grupė "Veneros kosmonautai", o dabar parodą surengė studentų grupė "Giedros zonos". Uostamiesčio fotografijos veteranai, seni vilkai, pripažino, jog pastaroji primena jų pasišiaušusią kūrybinę jaunystę.

"Išskirčiau tai, jog Darius Vilius, Edmundas Lukminas, Augustinas Našlėnas, Eugenijus Diglys ir Arvydas Žičkus, kompiuterininkai - "profai", kuriantys siurealistinius projektus kompiuteriu a la Salvadoras Dali, susižavėjo juodai - baltos fotografijos estetika, - sakė A. Stubra. Šią parodą jis laiko rimtu pareiškimu. Fotografą žavi netradicinė jaunuolių darbų kompozicija, socialinių temų "išbraidžiojimas", randant eksliuzyvinių vaizdelių iš gyvenimo - perlų. - "Gražu yra tai, jog "Giedros zonos" fotografija yra "nekomercinė", labiau primena sielų žemėlapius. Skvarbi, analitiška akis tarsi fiksuoja per pasąmonės prizmę "prasuktą" mūsų kasdienybės metraštį", - sako A. Stubra.

"Mus suvienijo vienodas požiūris į fotografiją, grįžimas prie tradicinės fotografinės išraiškos - ne kompiuterinės, o natūralios. Ir kartu - kūrybos nuotaika, šiek tiek depresijos, lietuviško liūdesio, skepsio, - grupės vardu kalbėjo Augustinas Našlėnas. - Bet mes ieškom šviesiųjų gyvenimo pusių, rasdami jas, kai apmąstome savo buvimą. Žiūrinčiam tai primena liūdesio būseną, bet greičiau tai - gilus susimąstymas. Galbūt mes gyvenam tokiais laikais, kai nėra prieš ką maištauti (kalbu apie meninę gyvenimo pusę). Postmoderniojo meno erdvė tokia toleraniška, jog nebeįmanoma laužyti seniai sulaužytus kanonus, sunku kuo nors nustebinti. Ką teigiame? Naujus kanonus, savitą estetikos supratimą, kuris turi perimtų tradicijų jėgos ir grožio, tačiau mes negrįžtame į praeitį, tik žvelgiame į ją. Viską stengiamės išgyventi patys, mindami savo kelio brydes. O dėl to, kad mus vadina "moderniaisiais pagonimis" - tai greičiau kalambūras, nors vis gi stengiamės "grįžti į gamtą", nenorim leisti visiškai urbanizuoti, užstatyti betonu ir stiklu tos erdvės, kurioje kažkada gyveno gamtos vaikai, kur pagoniškos Lietuvos šaknys. Supraskite tai kaip kūrybinę metaforą".

Ivona ŽIEMYTĖ