Parko galerijoje
Klaipėdos "Parko galerijoje" įvykusiame Onutės Paliukienės tapybos darbų parodos "Moteris ir jūra" atidaryme girdėjosi susižavėjusių žiūrovų balsų ošimas, kalbėta apie šventišką autorės potėpių bei išgyvenimų dvasią. Ir apie tai, jog nėra nieko dosnesnio bei šventesnio už moterį, žemę ir jūrą.
Daug pasaulio šalių apkeliavusi dailininkė atrado, kad Lietuva - pati gražiausia, ir pačios tikriausios yra mūsų žemės spalvos - padūmavusios, prigesintos pilkumos. "Mane įjautrina ir prasmių prisodrina pilkas akmenėlis, ir dangus, neturintis ryškių, skaisčių spalvų. Tad šias atmetu, ir mano paveiksluose - nacionalinis koloritas. Visada tapau lelijas, tai mano mamos mėgstamiausia gėlė, ir tas nykstančias, mažutes miestelių trobas, tarsi turinčias savo veidą - čia ir yra tikroji Lietuva", - sakė autorė.
Moteris ir jūra - neatsiejamos O. Paliukienės kūrybos temos. "Moters prototipas mane nuolat lydi. Tai nėra autoportretas. Aš tiesiog džiazuoju, spontaniškai improvizuoju, nors nuo to pavargstu, ir gal tapyti būtų lengviau, pasiklojus piešinį.
Dabar mano tapyboje mažiau padrikumo, kuo toliau, tuo labiau susikaupiu, ir ji tampa plakatiškesnė, monumentalesnė. Kartojasi pajūrio akmenukų, kriauklelių fejerija, bet regiu kriauklėje perlą, nes ieškau jo ir žmoguje. Kiti sako, kad žmogų įmanu pažinti, tačiau aš nepažįstu savęs, nežinau, ką dar galiu iškrėsti, sukurti - būnu tai pakili, tai nuliūdusi", - samprotauja menininkė.
O. Paliukienė sutinka, jog kūryba moteriai - tarsi jos kūno tąsa. "Joje visa išsilieji, ir tas apsinuoginimas negąsdina, nes gal neturiu itin tamsių, niūrių pusių. Moteris kaip niekas kitas - nuolat keičiasi ji ir jos siekiai, ir žinau, kad dar nenutapiau dvasingiausio, teikiančio giliausią vidinę ramybę ir pusiausvyrą paveikslo. Audringiausios jūros - irgi dar ne".
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą