Nuaustas gyvenimas

Dzūkė iš Prienų rajono Paviekšnių kaimo kolegijoje įkūrė etnografijos muziejų, kuriame stovi ir jos močiutės, gimusios 1900 metais, audimo staklės. Jomis nuausta mylios drobelių. O. Zelenienės pasakojimas liejasi kaip liaudies daina...

"Močiutė Marijona užaugo gausioje šeimoje. Ji sakydavo: "Negaliu tėvams dovanoti, kad neleido manęs dirbti į "Marginius" - Kaune buvo toks savotiškas liaudies meistrų susivienijimas. 1919 metų surengtoje parodoje jos darbai sulaukė pripažinimo. Ji ištekėjo, dirbo žemę, o audimas buvo jos širdies džiaugsmas. Kai aš atvažiuodavau į kaimą, 92-ejų sulaukusi močiutė sakydavo: "Sėskis į stakles, aš bent šalia pabūsiu." O aš net neprisimenu, kada išmokau austi - atrodo, kad visą laiką mokėjau, staklės man buvo vaikystės žaislas", - sakė audėja.

"Pokario metais kolūkiečiai iki Chruščiovo reformos negaudavo atlyginimo, bet mes gyvenome gerai, nes mama ir močiutė iš Kauno "Drobės" fabrike vogtų siūlų audė skareles - anuomet nebuvo moterims kuo apsigobti. Kiti turėjo tik duonos, kas naminukę varė, o mes Velykoms kepdavome pyragą iš manų kruopų. Nusinešiau į mokyklą šprotų, ir kaimo vaikai tikėjo, kad tas rūkytas žuveles pasigavau upelyje... Vėliau mama pradėjo austi dailės kombinate, bet pomėgiui tapus pareiga, nebejautė malonumo.

Kai atėjau dirbti į Klaipėdos kolegiją, atsinešiau čia močiutės stakles, kurių kraštai išdegę nuo žibalinės lempos - elektros tada nebuvo. Turėjau mokinių, kurios ankstų rytą atvažiuodavo austi, buvo šešerios staklės. O dabar niekam nebeįdomu, per kultūros istorijos pamokas atsivedu jaunimui parodyti stakles jau kaip egzotiką", - pasakojo pokalbininkė.

Liaudiška meditacija

Anot O. Zelenienės, anksčiau visos moterys kaime mokėjo verpti ir austi, namuose buvo lino paklodės, užvalkalai, staltiesės, rankšluosčiai, tautiniai drabužiai - išaudi medžiagą, o iš jos jau galima bet ką pasiūti.

Audėja išugdė daug gabių mokinių. Vaidai Kyguolienei, liaudies meistrei, taip patiko austi, kad pradėjo austi iš nendrių. Slengiuose gyvenanti Reda nusiaudė sau kraitį. Seniau, beje, kraitis buvo didelis: iš jo aprengdavo vyrą ir į pasaulį atėjusius vaikus.

Paklodės, užklotai, apatiniai drabužiai, baltiniai - viskas turėjo būti austa. Juokdavosi žmonės, sakydami, kad į kraičio skrynią, kad sunkesnė būtų, akmenų pridėta arba pliauskų. Per vestuves nuotaka dalijo dovanas giminėms.

Sakoma, kad Kretingos dvare, kai reikėjo baudžiauninkams atidirbti lažą, moterys privalėjo dvarui suverpti tam tikrą kiekį siūlų, ir plonytė šimto ar dviejų šimtų siūlų gija turėjo tilpti per vyrišką žiedą. Prastas verpėjas statydavo ant laiptų, kad visi matytų ir joms būtų gėda. Verpimo vaikus mokė, kaip ir skaityti elementorių.

"Vyrai yra geresni audėjai nei moterys, tik jų reta. Prie Platelių buvo vienas labai garsus. Žemaitijoje jie vadinami atkočiais. Vyrai geriau mezga ir neria", - kalbėjo O. Zelenienė.

Išaustas lino drabužis yra šiurkštus ir kietas, pradžioje nenoriai dėvimas. Per aštrus ir ką tik išaustas rankšluostis. "Kuo daugiau liną skalbsi, tuo jis šiltesnis, - senolių išmintį citavo pokalbininkė. - Kūdikiams vystyklo reikia tik lininio, ilgai naudoto, tad tam suplėšydavo seną drabužį. Linas - maistas, vaistas ir apranga. Senoliai sakydavo: linas žiemą šildo, vasarą šaldo."

"Kažkurią dieną pagalvojau, kad audimas yra viena iš sveikatinimo priemonių. Mūsų močiutės juk buvo ilgaamžės, - sakė O. Zelenienė. - Suvėrimas į nytis reikalauja įtampos, o audimas yra atsipalaidavimas ir absoliutus nusiraminimas. Jeigu sėsi į stakles pikta, sunerimusi - nepaausi, šaudyklė nukirs siūlą, ir bus brokas."

Tradicija nyksta

O. Zelenienė nemėgo važinėti į parodas, užtat pridovanojo pažįstamiems bei kolegoms savo austų lovatiesių. Ji nė vieno savo darbo sakė nebranginanti. Bet malonu jų turėti, ir per šventes kolegijos aktų salės stalą yra kuo uždengti.

Ilgus metus Kraštotyros muziejuje dirbusi moteris liūdnai šypteli: "Pasakyk, regis, visažiniam studentui - "spragilas", ir jis išsižioja. Tada einame į mūsų muziejų pažiūrėt, kaip kas atrodo. Kuo buvo šukuojami linai ir kiek svėrė iš carinės Rusijos po dvidešimties metų grįžusio rekrūto parsinešta skrynia."

"Nepriklausomybės pradžioje Juknaičiuose buvo tautodailės paroda, senučiukas britas stebėjosi mūsų audimais ir sakė: "Jūs nesuprantate, kokį turtą turite, jūsų jaunimas dar turi galimybę mokytis. Mes praradom įgūdžius." Dabar ši tendencija pasivijo ir mus", - sakė O. Zelenienė.

Audimas - sunkus rankų darbas, bet tikroji jo nykimą lemianti problema, anot pokalbininkės, yra ta, kad Lietuvoje nebeliko linų pramonės. "Galvoju, ar Lietuvoje yra lino kelio muziejus? Nežinau, ar kas iš jaunų žmonių moka verpti", - svarstė pokalbininkė, kuri, būdama neabejinga tautiniam paveldui, dabar renka savo vaikystės, pokario metų dainas.