Pasiklydusi avelė iš Airijos

Dž. Džoisui - 125-eri

Vienai jo romano frazei nagrinėti garsusis prancūzų filosofas M. Fuko skyrė didžiulį tyrimą, o Borchesas apie jį sakė: "Jis paliko mums du didelius ir (nuodėmė slėpti) nelengvai skaitomus romanus" (tai dar gana švelniai pasakyta).

Džeimsas Džoisas - airių rašytojas ir poetas, laikomas vienu įtakingiausių dvidešimtojo amžiaus kūrėjų. Drauge su Marseliu Prustu ir Virdžinija Vulf jis yra ir viena pagrindinių figūrų, kūrusių modernųjį romaną.

Vis dėlto Džoisas paliko šiek tiek daugiau nei sakė Borchesas: apsakymų rinkinį "Dubliniečiai", romaną "Jaunojo menininko portretas", romaną "Ulisas" ir patį didžiausią bei mįslingiausią savo veikalą - "Finegano pabudimas".

Šis romanas parašytas 30 kalbų. Ir nepaprastai, o vartojant paties Džoiso šiomis kalbomis išgalvotus neologizmus. Beje, Džoiso neologizmai - išskirtinis kalbos kūrybos reiškinys. Persunktas sudėtingų prasminių struktūrų ir mįslių, romanas ypatingas tuo, jog kūrinio gale rašytojas dalį jų pats pamiršo. Lieka tik palinkėti sėkmės tiems, kurie sumanė rimtai skaityti šį autorių.

Katalikybę atmetė dėl celibato

Džeimsas Džoisas gimė Dubline 1882 m., jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Tėvas - valstybinis mokesčių rinkėjas, kentėjęs nuo alkoholizmo ir dėl to vėliau atleistas iš tarnybos. Beje, dėl šios priežasties ir Džeimsas buvo pašalintas iš prestižinės jėzuitų mokyklos, tad talentingas berniukas dvejus metus kaip sugebėjo mokėsi pats.

Vaikystėje Džeimsą užpuolė ir apkandžiojo šuo. Po to rašytoją visą gyvenimą kankino šunų fobija. Beje, Džoisas kentėjo ir nuo griaustinio baimės. Labai religinga jo teta perkūniją aiškino, kaip Dievo rūstybės ženklą.

Būdamas 9-erių Džoisas parašė poemą "Et Tu Healy", skirtą airių politinio lyderio Čarlzo Parnelio mirčiai paminėti. Ją tėvas atspausdino ir nusiuntė Vatikano bibliotekai.

Įdomu tai, kad sulaukęs 16-os Džeimsas atmeta katalikybę, jam buvo nepriimtinas griežtas katalikų dvasininkų reikalavimas laikytis celibato. Vis dėlto Tomo Akviniečio filosofija jam daro stiprią įtaką visą likusį gyvenimą.

17-os Džeimsas įstojo į Dublino universitetinį koledžą, taip pat jėzuitų mokymo įstaigą, kur studijavo anglų, prancūzų, italų kalbas, buvo aktyvus teatro ir literatūros būrelių narys. Tuo laikotarpiu Džeimsas parašė nemažai straipsnių bei mažiausiai dvi pjeses.

1904 metais Dubline Džoisas įsimylėjo kambarinę Norą Barnakl. Pirmasis jų pasimatymas įvyko birželio 16-ąją, būtent šią dieną prasideda ir romano "Ulisas" veiksmas. Netrukus pora palieka Airiją. Iš pradžių apsigyvena Italijoje, vėliau Paryžiuje, tuomet išvyksta į Ciurichą.

Tam, kad pragyventų, Džoisas imdavosi bet kokio darbo ir dėkingai priimdavo visas pinigines savo talento gerbėjų dovanėles. Su Nora susituokė tik 1931 metais, reikalaujami dar 1907 m. gimusios dukters Liučijos, kuri kentėjo nuo šizofrenijos.

1907 m., kai Džoisas išleidžia savo eilėraščių rinkinį "Kamerinė muzika", jį ištinka pirmasis priepuolis ligos, nuo kurios vėliau jis praktiškai apanka. Rašytojas patyrė 25 akių operacijas - ir pagaliau ėmė pakankamai užsidirbti savo kūrybiniu darbu.

Šlovės Džoisas susilaukė 1922-aisiais, publikavęs garsųjį romaną "Ulisas" apie tuolaikinį gyvenimą, pagrįstą Homero "Odisėjos" siužetu.

Antrasis pasaulinis karas Džoisą užklupo Paryžiuje. Kai nacistai įsiveržė į Prancūziją, jis su šeima pabėgo į Šveicariją, kur netrukus, nepakėlęs skrandžio opos operacijos, ir mirė.

Meilę reiškė aprašydamas apatinius

Studentavimo metais Džoisas dažnokai lankėsi Dublino raudonųjų žibintų kvartale, kur dar būdamas 14-os prarado savo nekaltybę.

Džeimso išrinktoji Nora Barnakl visą likusį gyvenimą buvo jam artimiausia moteris. Rašytojas matė save kaip silpną vaiką, reikalaujantį Noros globos. Kartą jai net parašė: "Man patiktų, kad mano kūnas priklausytų tau. Norėčiau, kad mane kaip reikiant išplaktum, bet ne žaisdama, o rimtai. Noriu, kad būtum griežta, brangioji, ir turėtum didelę krūtinę bei plačius pilnus klubus..."

Lieknutė ir mažyte krūtine Nora sėkmingai atliko ponios ir valdovės vaidmenį, Džeimsą vadino Džimu prasčioku, o pažįstamiems apie jį kalbėdavo kaip apie silpnavalę, gležną būtybę.

Kai Džoiso kūryba jam atnešė pasaulinį pripažinimą, Nora nesikuklindama visiems iš eilės reikšdavo savo panieką vyro darbui. Nors "Ulisas" pagarsėjo būtent dėl gilaus psichologinio įsiskverbimo į moters protą ir sielą, Nora tvirtino, kad Džoisas apie moteris neišmano absoliučiai nieko.

Savo laiškuose Norai Džeimsas žodžių netaupė. 1909 m., kai su reikalais buvo toli nuo Airijos, rašė jai labai gyvus laiškus, kuriuose švelnumą reikšdavo jos padėvėtiems apatiniams: "Nedideli dalykai man suteikia didžiulę erekciją - tavo liežuvio judėjimas, maža ruda dėmelė ant tavo baltų apatinių..."

Nesulaukęs atsakymo, kitame laiške Džeimsas rašo: "Brangioji, gal tu įsižeidei dėl to, ką parašiau apie apatinius apdarus? Visa tai niekai, žinau, kad širdyje esi be priekaištų."

Reikia pasakyti, kad Noros apatinių dėžės turinys niekaip nedavė ramybės Džeimso plunksnai. Jis buvo akivaizdus fetišistas, kišenėje nuolat nešiodavęs porą lėliško dydžio kelnaičių. Išgėręs, kas nutikdavo ne taip jau retai, Džeimsas retkarčiais užsitempdavo juos ant pirštų ir trypdavo ant stalo kavinėje visų stebėtojų nuostabai ir sumišimui.

Džoisas labai daug laiko praleisdavo kavinėse ir baruose, plepėdamas su kitais rašytojais ir dailininkais. Yra nuomonių, kad čia jis leisdavo laiką ne tam, kad keistųsi idėjomis su intelektualiais pašnekovais, o tam, jog išvengtų intymių susitikimų su Nora; o girtuoklystė iki sąmonės netekimo buvo pati efektyviausia priemonė kontroliuoti gimstamumą.

Dirbdamas anglų kalbos mokytoju Paryžiuje, jis įsimylėjo vieną savo mokinę, Amaliją Poper, turtingo žydo verslininko dukterį. Meilės romanas nesusilaukė palaiminimo - jį išardė mergaitės tėvas, pataręs Džoisui nesinaudoti savo pripažinimu santykiams su merginomis. Po šios istorijos rašytojas pajuto didžiulę aistrą ryškios semitiško tipo išvaizdos moterims.

1919 m. pradžioje Džoisas rado savo moters idealą - Ciuricho gyventoją Martą Fliašman. Savo draugams jis pasakojo kokiomis aplinkybėmis jie susitiko: mažame, tačiau gerai apšviestame kambarėlyje mergina rišo skalbinių virves. Tą patį vakarą jie sugulė į lovą, kur Džeimsas tyrinėjo pačias šalčiausias ir karščiausias moters kūno vietas.

Nora Džois visą gyvenimą buvo ištikima rašytojui, nors šis ne kartą pareiškė troškimą nusiųsti ją į lovą su kitu vyriškiu, kad būtų apie ką parašyti

Vertė Lina SKRUIBYTĖ