Praeities pasaulio alchemija

Praeities pasaulio alchemija

Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos mu­zie­jaus (MLIM) res­tau­ra­to­riai "Lie­tu­vos ži­nioms" at­sklei­dė ar­te­fak­tų, do­ku­men­tų, gin­ta­ro dir­bi­nių iš­sau­go­ji­mo at­ei­ties kar­toms su­bti­ly­bes ir fa­ta­liš­kas sa­va­moks­lių res­tau­ra­to­rių klai­das, ku­rias te­ko tai­sy­ti.

Di­džiau­sias Va­ka­rų Lie­tu­vos mu­zie­jus tu­ri ir vie­nus tur­tin­giau­sių Lie­tu­vo­je ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių, dar lau­kian­čių res­tau­ra­to­rių ran­kų pri­si­lie­ti­mo, fon­dus. Ir juos kas­met pa­pil­do po ke­lio­li­ka tūks­tan­čių eks­po­na­tų.

Pro­fe­si­ja - retenybė

MLIM vei­kian­čio­je par­odo­je pri­sta­to­mi įdo­miau­si 2008-2013 me­tais Va­ka­rų Lie­tu­vo­je at­lik­tų ty­ri­mų ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai. Gre­ta įspū­din­gų eks­po­na­tų de­mons­truo­ja­mos ir ra­di­nių nuo­trau­kos iš ka­si­nė­ji­mų vie­tų. Su­gre­ti­nus juos be­lie­ka tik ste­bė­tis, kad tai tie pa­tys daik­tai.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rius dr. Jo­nas Ge­nys apie Ar­cheo­lo­gi­jos-res­tau­ra­vi­mo sky­riaus dar­buo­to­jas kal­ba kaip apie ste­buk­la­da­res. „Tu­ri­me tris pro­fe­sio­na­lias aukš­tuo­sius moks­lus bai­gu­sias res­tau­ra­to­res, jų dar­bo pa­tir­tis - ne vie­nas de­šimt­me­tis. Res­tau­ra­to­rių dar­bas - ju­ve­ly­ri­nis ir spe­ci­fi­nis, rei­ka­lau­jan­tis iš­skir­ti­nių ži­nių ir įgū­džių“, - LŽ pa­brė­žė jis.

J. Ge­nys pa­sa­ko­jo, kaip ne­se­niai vie­na res­tau­ra­to­rė sku­bė­jo į tūks­tan­čio me­tų se­nu­mo kur­šių ka­pi­ny­ną Klai­pė­dos pa­kraš­ty­je. „Lie­tu­vių ir vo­kie­čių ar­cheo­lo­gai iš­ban­dė nau­ją tech­no­lo­gi­ją ir per­ka­sė ke­le­tą dar Me­me­lio lai­kais ty­ri­nė­tų ka­pų. Jie ra­do ge­le­ži­nį anks­tes­nių ty­ri­nė­to­jų pra­žiop­so­tą kur­šio sky­do um­bą. Iš beo­rės ap­lin­kos že­mė­je į lau­ką pa­te­kęs ar­te­fak­tas tie­siog vie­to­je tu­rė­jo bū­ti kon­ser­vuo­ja­mas spe­cia­lio­mis che­mi­nė­mis me­džia­go­mis“, - kal­bė­jo mu­zie­jaus va­do­vas.

Tas pats Romos imperijos dirbinys, tik jau restauruotas.

Ko­ne di­džiau­sias klai­pė­die­čių kon­ser­vuo­tas ra­di­nys - uos­ta­mies­čio se­na­mies­ty­je ap­tik­tas XIX am­žiaus vi­du­rio šu­li­nys. Jį eks­po­nuo­ti lau­ke, gre­ta mu­zie­jaus, po stik­li­niu gaub­tu par­en­gė MLIM me­džio res­tau­ra­to­rė Ele­na Mi­šei­kie­nė. Ši spe­cia­lis­tė prieš ke­lis de­šimt­me­čius yra at­kū­ru­si ir se­no­jo pa­što pie­ši­nius ant lu­bų.

Di­rek­to­rius už­si­mi­nė, kad 2014-2020 me­tai bus ypa­tin­gi re­gio­ni­nių mu­zie­jų res­tau­ra­vi­mo cen­trams, nes dau­ge­lį jų, ga­vus lė­šų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų, pla­nuo­ja­ma mo­der­ni­zuo­ti.

Puo­dą res­tau­ra­vo metus

MLIM res­tau­ra­to­rių ci­ta­de­lė - tar­si kri­mi­na­lis­tų la­bo­ra­to­ri­ja, pil­na įvai­riau­sios tech­ni­kos, la­bo­ra­to­ri­nių in­dų ir pa­slap­tin­gų ra­di­nių. Tai ir kur­šių, skal­vių, že­mai­čių gen­čių žmo­nių įka­pės, me­nan­čios pir­muo­sius am­žius po Kris­taus, ir se­nu­tė­liai do­ku­men­tai, pa­veiks­lai, že­mė­la­piai. At­ski­ro­je pa­tal­po­je - puo­dų, ki­to­kių ke­ra­mi­nių ir stik­li­nių in­dų šu­kių, kok­lių ka­ra­lys­tė.

Ke­ra­mi­kos res­tau­ra­to­rė Lio­lė Rut­kai­tie­nė LŽ pa­sa­ko­jo, kad il­giau­siai jai te­ko dirb­ti prie itin re­to, be­veik pu­sės me­tro aukš­čio XII-XIII am­žiaus puo­do, ras­to Klai­pė­dos pie­tuo­se, bu­vu­sio­je di­džiu­lė­je kur­šių Žar­dės gy­ven­vie­tė­je. „U­ni­ka­lus ne tik pats puo­das, ku­ris, be­je, ne­bū­din­gas bal­tų gen­tims, bet ir jo is­to­ri­ja. Va­di­na­ma­sis šu­kių liz­das ap­tik­tas ka­si­nė­jant Žar­dės gy­ven­vie­tę dar 1993 me­tais. Puo­do li­ku­čiai bu­vo su­rink­ti ir gu­lė­jo net sep­ty­ne­rius me­tus, kol vėl to­je pa­čio­je gy­ven­vie­tė­je, tik vi­siš­kai ki­to­se vie­to­se, ty­ri­nė­to­jai ra­do dau­giau to pa­ties puo­do šu­kių. Tuo­met į ma­no ran­kas pa­te­ko be­veik 150 šu­kių. Pu­sę me­tų de­ri­nau, ban­džiau jas su­jung­ti. Tai tar­si mo­zai­kos dė­lio­nė, kai pra­džio­je yra svar­biau­sia at­kur­ti bent vie­ną iš­ti­są puo­do sie­ne­lę nuo apa­čios iki vir­šaus“, - aiš­ki­no L. Rut­kai­tie­nė.

Vė­liau ten­ka iš skulp­tū­ri­nio plas­ti­li­no pa­gal šu­kių iš­lin­ki­mą, tū­rį at­kur­ti puo­do for­mą, o ta­da ant jos jau dė­lio­ja­mos, kli­juo­jant kraš­tais, ir vi­sos ras­tos šu­kės. „Tą Žar­dės puo­dą res­tau­ra­vau me­tus. Su­nkiau­sia yra at­kur­ti ne žies­tos, o lip­dy­tos ke­ra­mi­kos (to­kia bu­vo nau­do­ja­ma iki XII am­žiaus) bui­ties apy­vo­kos in­dus ar mi­nia­tiū­ri­nes mo­li­nes ///// įka­pes. Mat į mo­lį žmo­nės įmai­šy­da­vo smul­kin­tų ak­me­nu­kų, o to­kia ke­ra­mi­ka grei­tai tru­pa, by­ra. La­bai su­dė­tin­ga dėl epok­si­di­nės der­vos nau­do­ji­mo res­tau­ruo­ti stik­li­nius in­dus“, - tei­gė L. Rut­kai­tie­nė.

Pa­grin­di­nė res­tau­ra­vi­mo tai­syk­lė, tai­ko­ma vi­sa­me mu­zie­ji­nin­kys­tės pa­sau­ly­je, yra grįž­ta­mu­mo pri­nci­pas. "Tai reiš­kia, jog at­ku­riant daik­tus pri­va­lo­ma nau­do­ti esant rei­ka­lui leng­vai pa­ša­li­na­mas me­džia­gas. Pa­vyz­džiui, puo­das tu­ri bū­ti res­tau­ruo­tas taip, kad ga­lė­tų vėl virs­ti šu­kė­mis. To­dėl tai­sy­ti sa­va­moks­lių res­tau­ra­to­rių ar ne­at­sa­kin­gų ar­cheo­lo­gų klai­das yra kur kas su­dė­tin­giau. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai iš Ka­li­ning­ra­do sri­ties pas mus bu­vo pa­te­ku­si mo­li­nė ur­na - tas, ku­ris ją res­tau­ra­vo, tar­pus tarp šu­kių pa­pras­čiau­siai už­tai­sė ce­men­tu“, - pri­si­mi­nė MLIM dar­buo­to­ja.

"Sku­du­ri­niai" dokumentai

Po­pie­riaus ir me­ta­lo dir­bi­nių res­tau­ra­to­rė Jo­lan­ta Miš­ki­ny­tė pa­sa­ko­jo, kad jos dar­be vie­nas di­džiau­sių iš­šū­kių - pa­ša­lin­ti mu­sių pa­lik­tus pėd­sa­kus.

„Ant po­pie­riaus mu­sių pa­lik­ti taš­ke­liai la­bai su­nkiai nu­gran­do­mi. Ten­ka ša­lin­ti skal­pe­liu, vė­liau tas vie­tas ban­dy­ti ba­lin­ti van­de­ni­lio pe­rok­si­du. La­bai su­nku pa­nai­kin­ti ir rie­ba­lų dė­mes. O to­kias pa­lie­ka kad ir lip­ni juo­sta, nes kai ku­rie žmo­nės mėgs­ta ja apk­li­juo­ti se­nus do­ku­men­tus. Taip ne­va iš­sau­go juos, ta­čiau rea­liai - su­ga­di­na“, - kal­bė­jo J. Miš­ki­ny­tė.

Kaip ko­vo­ja­ma su pe­lė­siu? Res­tau­ra­to­rių gink­las - de­zin­fek­ci­niai skys­čiai. „Leng­viau res­tau­ruo­ti do­ku­men­tus, pa­ga­min­tus iki XIX am­žiaus vi­du­rio, nes jie bu­vo „sku­du­ri­niai“. Se­no­vė­je žmo­nės su­plė­šy­da­vo, su­mal­da­vo li­no, med­vil­nės pluoš­to ga­ba­lus ir iš to­kios ko­šės ga­min­da­vo po­pie­rių. Dė­da­vo ma­sę ant tan­kių, plo­nų vie­lu­čių gro­te­lių, į ku­rias įpin­da­vo ir no­ri­mą bū­si­mo van­dens ženk­lo for­mą. Ta­čiau po XIX am­žiaus „sku­du­ri­nis“ po­pie­rius bu­vo pa­keis­tas ce­liu­lio­zi­niu, o toks la­bai grei­tai dū­la, pe­li­ja, tru­pa“, - pa­žy­mė­jo J. Miš­ki­ny­tė.

Ge­le­žį ten­ka virti

Dar vie­nas kie­tas rie­šu­tė­lis res­tau­ra­to­riams - ge­le­žies dir­bi­niai, mat šis me­ta­las dėl ko­ro­zi­jos tie­siog ne­at­pa­žįs­ta­mai pa­kei­čia ar­te­fak­tus.

„Net ar­cheo­lo­gai ne­ži­no, kas ga­li glū­dė­ti rū­džių sluoks­ny­je, nes ir ma­ža vi­nu­tė apau­ga pirš­to sto­rio „kai­li­niais“. Iš pra­džių me­cha­niš­kai nu­va­lo­me rū­dis - ne­re­tai tai da­ro­me ul­tra­gar­so pei­liu, kai tik pri­si­lie­čia­ma prie, pa­vyz­džiui, kur­šio dir­žo sag­ties, o ul­tra­gar­so ban­gos skal­do, va­lo rū­dis. Pa­skui rei­kia apie du mė­ne­sius vir­ti dir­bi­nį dis­ti­liuo­ta­me van­de­ny­je, kros­ny­je, nes taip pa­si­ša­li­na ko­ro­zi­ją su­ke­lian­tys ak­ty­vūs chlo­ri­dai. Ta­da daik­tą nu­va­lo­me, de­da­me į vo­nią ir vėl ver­da­me 140 laips­nių spe­cia­lia­me vaš­ke, ku­ris už­pil­do dir­bi­ny­je at­si­ra­du­sius oro tar­pus. Ga­liau­siai jį tvir­ti­na­me po­li­me­rų tir­pa­lu“, - dės­tė res­tau­ra­to­rė.

Pa­klaus­ta, ko­kie po­jū­čiai api­ma va­lant kur­šių ka­puo­se ras­tus pa­puo­ša­lus, J. Miš­ki­ny­tė pri­si­pa­ži­no, kad įka­pės vi­sa­da yra ypa­tin­gos. „Tuos pa­puo­ša­lus prieš tūks­tan­tį, du tūks­tan­čius me­tus ne­šio­jo gy­vi žmo­nės, gal net mū­sų pro­tė­viai. Jau­čia­ma pa­gar­ba įka­pėms, žie­dų ant ran­kų ti­krai ne­si­ma­tuo­ja­me, se­gių ne­si­se­ga­me. O va­lant iš­ryš­kė­ja ne­ti­kė­ti or­na­men­tai, už­ra­šai, at­sisk­lei­džia vi­sas se­no­vi­nių pa­puo­ša­lų gro­žis. Ypač ža­vi kur­šių apy­ran­kės su žal­čio, žir­go ir ki­tų gy­vū­nų for­mų ga­lais“, - sa­kė ji.

Kaip kon­ser­vuo­ti gin­ta­rą?

Klai­pė­dos res­tau­ra­to­riai pa­si­da­li­jo pro­fe­si­nė­mis pa­slap­ti­mis, kaip ga­li­ma ga­na leng­vai na­mie kon­ser­vuo­ti se­nus gin­ta­ro dir­bi­nius. Mat apie 30 mln. me­tų se­nu­mo su­ak­me­nė­ję sa­kai il­gai­niui ima ok­si­duo­tis, gin­ta­re su­si­da­ro oro bur­bu­liu­kai, jis pra­de­da ski­li­nė­ti, tam­pa tra­pus. No­rint pra­il­gin­ti an­tik­va­ri­nių gin­ta­ro pa­puo­ša­lų lai­ką už­ten­ka nu­si­pirk­ti ter­pen­ti­no, su­pil­ti jį į ne­di­de­lį in­dą ir san­da­riai už­deng­ti fil­truo­ja­muo­ju po­pie­riu­mi (jį ga­li pa­keis­ti su­ge­ria­ma­sis). „Dang­ty­je“ rei­kia iš­ba­dy­ti ma­žas sky­lu­tes ir už­dė­ti ant jo gin­ta­rą, o ant vir­šaus - dar vie­ną di­de­lį in­dą dug­nu į vir­šų. Taip ga­ruo­da­mas ter­pen­ti­nas ims la­bai lė­tai tir­pin­ti gin­ta­rą ir oro tar­pai ja­me iš­nyks. Po ke­lių par­ų ar sa­vai­tės, kai jau gin­ta­ro dir­bi­nio pa­vir­šius pra­dės lip­ti, jį ga­li­ma iš­im­ti. Iš­ny­kus mi­kro­ni­niams oro tar­pe­liams gin­ta­ras taps skaid­res­nis, vie­na­ly­tis ir bus už­kon­ser­vuo­tas pa­gal mu­zie­ji­nes res­tau­ra­vi­mo tra­di­ci­jas.

Image removed.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder