Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) restauratoriai "Lietuvos žinioms" atskleidė artefaktų, dokumentų, gintaro dirbinių išsaugojimo ateities kartoms subtilybes ir fatališkas savamokslių restauratorių klaidas, kurias teko taisyti.
Didžiausias Vakarų Lietuvos muziejus turi ir vienus turtingiausių Lietuvoje archeologinių radinių, dar laukiančių restauratorių rankų prisilietimo, fondus. Ir juos kasmet papildo po keliolika tūkstančių eksponatų.
Profesija - retenybė
MLIM veikiančioje parodoje pristatomi įdomiausi 2008-2013 metais Vakarų Lietuvoje atliktų tyrimų archeologiniai radiniai. Greta įspūdingų eksponatų demonstruojamos ir radinių nuotraukos iš kasinėjimų vietų. Sugretinus juos belieka tik stebėtis, kad tai tie patys daiktai.
Muziejaus direktorius dr. Jonas Genys apie Archeologijos-restauravimo skyriaus darbuotojas kalba kaip apie stebukladares. „Turime tris profesionalias aukštuosius mokslus baigusias restauratores, jų darbo patirtis - ne vienas dešimtmetis. Restauratorių darbas - juvelyrinis ir specifinis, reikalaujantis išskirtinių žinių ir įgūdžių“, - LŽ pabrėžė jis.
J. Genys pasakojo, kaip neseniai viena restauratorė skubėjo į tūkstančio metų senumo kuršių kapinyną Klaipėdos pakraštyje. „Lietuvių ir vokiečių archeologai išbandė naują technologiją ir perkasė keletą dar Memelio laikais tyrinėtų kapų. Jie rado geležinį ankstesnių tyrinėtojų pražiopsotą kuršio skydo umbą. Iš beorės aplinkos žemėje į lauką patekęs artefaktas tiesiog vietoje turėjo būti konservuojamas specialiomis cheminėmis medžiagomis“, - kalbėjo muziejaus vadovas.
Tas pats Romos imperijos dirbinys, tik jau restauruotas.
Kone didžiausias klaipėdiečių konservuotas radinys - uostamiesčio senamiestyje aptiktas XIX amžiaus vidurio šulinys. Jį eksponuoti lauke, greta muziejaus, po stikliniu gaubtu parengė MLIM medžio restauratorė Elena Mišeikienė. Ši specialistė prieš kelis dešimtmečius yra atkūrusi ir senojo pašto piešinius ant lubų.
Direktorius užsiminė, kad 2014-2020 metai bus ypatingi regioninių muziejų restauravimo centrams, nes daugelį jų, gavus lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, planuojama modernizuoti.
Puodą restauravo metus
MLIM restauratorių citadelė - tarsi kriminalistų laboratorija, pilna įvairiausios technikos, laboratorinių indų ir paslaptingų radinių. Tai ir kuršių, skalvių, žemaičių genčių žmonių įkapės, menančios pirmuosius amžius po Kristaus, ir senutėliai dokumentai, paveikslai, žemėlapiai. Atskiroje patalpoje - puodų, kitokių keraminių ir stiklinių indų šukių, koklių karalystė.
Keramikos restauratorė Liolė Rutkaitienė LŽ pasakojo, kad ilgiausiai jai teko dirbti prie itin reto, beveik pusės metro aukščio XII-XIII amžiaus puodo, rasto Klaipėdos pietuose, buvusioje didžiulėje kuršių Žardės gyvenvietėje. „Unikalus ne tik pats puodas, kuris, beje, nebūdingas baltų gentims, bet ir jo istorija. Vadinamasis šukių lizdas aptiktas kasinėjant Žardės gyvenvietę dar 1993 metais. Puodo likučiai buvo surinkti ir gulėjo net septynerius metus, kol vėl toje pačioje gyvenvietėje, tik visiškai kitose vietose, tyrinėtojai rado daugiau to paties puodo šukių. Tuomet į mano rankas pateko beveik 150 šukių. Pusę metų derinau, bandžiau jas sujungti. Tai tarsi mozaikos dėlionė, kai pradžioje yra svarbiausia atkurti bent vieną ištisą puodo sienelę nuo apačios iki viršaus“, - aiškino L. Rutkaitienė.
Vėliau tenka iš skulptūrinio plastilino pagal šukių išlinkimą, tūrį atkurti puodo formą, o tada ant jos jau dėliojamos, klijuojant kraštais, ir visos rastos šukės. „Tą Žardės puodą restauravau metus. Sunkiausia yra atkurti ne žiestos, o lipdytos keramikos (tokia buvo naudojama iki XII amžiaus) buities apyvokos indus ar miniatiūrines molines ///// įkapes. Mat į molį žmonės įmaišydavo smulkintų akmenukų, o tokia keramika greitai trupa, byra. Labai sudėtinga dėl epoksidinės dervos naudojimo restauruoti stiklinius indus“, - teigė L. Rutkaitienė.
Pagrindinė restauravimo taisyklė, taikoma visame muziejininkystės pasaulyje, yra grįžtamumo principas. "Tai reiškia, jog atkuriant daiktus privaloma naudoti esant reikalui lengvai pašalinamas medžiagas. Pavyzdžiui, puodas turi būti restauruotas taip, kad galėtų vėl virsti šukėmis. Todėl taisyti savamokslių restauratorių ar neatsakingų archeologų klaidas yra kur kas sudėtingiau. Pavyzdžiui, neseniai iš Kaliningrado srities pas mus buvo patekusi molinė urna - tas, kuris ją restauravo, tarpus tarp šukių paprasčiausiai užtaisė cementu“, - prisiminė MLIM darbuotoja.
"Skuduriniai" dokumentai
Popieriaus ir metalo dirbinių restauratorė Jolanta Miškinytė pasakojo, kad jos darbe vienas didžiausių iššūkių - pašalinti musių paliktus pėdsakus.
„Ant popieriaus musių palikti taškeliai labai sunkiai nugrandomi. Tenka šalinti skalpeliu, vėliau tas vietas bandyti balinti vandenilio peroksidu. Labai sunku panaikinti ir riebalų dėmes. O tokias palieka kad ir lipni juosta, nes kai kurie žmonės mėgsta ja apklijuoti senus dokumentus. Taip neva išsaugo juos, tačiau realiai - sugadina“, - kalbėjo J. Miškinytė.
Kaip kovojama su pelėsiu? Restauratorių ginklas - dezinfekciniai skysčiai. „Lengviau restauruoti dokumentus, pagamintus iki XIX amžiaus vidurio, nes jie buvo „skuduriniai“. Senovėje žmonės suplėšydavo, sumaldavo lino, medvilnės pluošto gabalus ir iš tokios košės gamindavo popierių. Dėdavo masę ant tankių, plonų vielučių grotelių, į kurias įpindavo ir norimą būsimo vandens ženklo formą. Tačiau po XIX amžiaus „skudurinis“ popierius buvo pakeistas celiulioziniu, o toks labai greitai dūla, pelija, trupa“, - pažymėjo J. Miškinytė.
Geležį tenka virti
Dar vienas kietas riešutėlis restauratoriams - geležies dirbiniai, mat šis metalas dėl korozijos tiesiog neatpažįstamai pakeičia artefaktus.
„Net archeologai nežino, kas gali glūdėti rūdžių sluoksnyje, nes ir maža vinutė apauga piršto storio „kailiniais“. Iš pradžių mechaniškai nuvalome rūdis - neretai tai darome ultragarso peiliu, kai tik prisiliečiama prie, pavyzdžiui, kuršio diržo sagties, o ultragarso bangos skaldo, valo rūdis. Paskui reikia apie du mėnesius virti dirbinį distiliuotame vandenyje, krosnyje, nes taip pasišalina koroziją sukeliantys aktyvūs chloridai. Tada daiktą nuvalome, dedame į vonią ir vėl verdame 140 laipsnių specialiame vaške, kuris užpildo dirbinyje atsiradusius oro tarpus. Galiausiai jį tvirtiname polimerų tirpalu“, - dėstė restauratorė.
Paklausta, kokie pojūčiai apima valant kuršių kapuose rastus papuošalus, J. Miškinytė prisipažino, kad įkapės visada yra ypatingos. „Tuos papuošalus prieš tūkstantį, du tūkstančius metus nešiojo gyvi žmonės, gal net mūsų protėviai. Jaučiama pagarba įkapėms, žiedų ant rankų tikrai nesimatuojame, segių nesisegame. O valant išryškėja netikėti ornamentai, užrašai, atsiskleidžia visas senovinių papuošalų grožis. Ypač žavi kuršių apyrankės su žalčio, žirgo ir kitų gyvūnų formų galais“, - sakė ji.
Kaip konservuoti gintarą?
Klaipėdos restauratoriai pasidalijo profesinėmis paslaptimis, kaip galima gana lengvai namie konservuoti senus gintaro dirbinius. Mat apie 30 mln. metų senumo suakmenėję sakai ilgainiui ima oksiduotis, gintare susidaro oro burbuliukai, jis pradeda skilinėti, tampa trapus. Norint prailginti antikvarinių gintaro papuošalų laiką užtenka nusipirkti terpentino, supilti jį į nedidelį indą ir sandariai uždengti filtruojamuoju popieriumi (jį gali pakeisti sugeriamasis). „Dangtyje“ reikia išbadyti mažas skylutes ir uždėti ant jo gintarą, o ant viršaus - dar vieną didelį indą dugnu į viršų. Taip garuodamas terpentinas ims labai lėtai tirpinti gintarą ir oro tarpai jame išnyks. Po kelių parų ar savaitės, kai jau gintaro dirbinio paviršius pradės lipti, jį galima išimti. Išnykus mikroniniams oro tarpeliams gintaras taps skaidresnis, vienalytis ir bus užkonservuotas pagal muziejines restauravimo tradicijas.
Rašyti komentarą