Jau antrą vasarą Orvydų sodybos - muziejaus, vadinamo XX amžiaus meno stebuklu, akmeninę širdį "plakti" priverčia tapytojų ir skulptorių pleneras. Jis skirtas misionieriaus ir unikalaus akmentašio Viliaus Orvydo bei jo pasekėjų kūrybos propagavimui. Birželio 17 dieną, 15 valandą sodyboje įvyks plenero metu sukurtų darbų paroda. Organizatoriai tikisi, jog jau kitąmet renginys taps tarptautinis.
Orvydo muziejus - pasaulio veidrodis
Sovietmečiu absurdo muziejumi vadintoje V. Orvydo kūrinijos viešpatijoje, iš ledynmečio periodo riedulynų, tonų surintų lauko akmenų pradėtoje "tverti" 1973 metais, randi visko - dangų ir pragarą, stabmeldystės ir autentiškos krikščionybės reliktų.
Vienas iš plenero įkvėpėjų, klaipėdietis dailininkas Borisas Jokubauskis, sakė pažinojęs Vilių nuo tų laikų, kai drauge su ieškančiu saviraiškos galimybių bei tikėjimo tiesų jaunimo grupe, rinkdavosi slapta. "Pajutau, kad tai itin švarus, milžiniškos meilės jėgos sklidinas žmogus. Net bažnyčioje negaudavai tiek atjautos ir tolerancijos bet kokiai gyvenimiškai patirčiai, kiek iš jo", - sakė Borisas, pabrėždamas, jog muziejus ir šiandie išlieka dvasiniu centru, atviru viso pasaulio piligrimams. Impulsas surengti plenerą - noras naujais darbais papildyti muziejaus ekspoziciją XXI amžiaus šedevrais ir garsinti jį už šalies ribų, kviečiantis į kūrybinę bendruomenę menininkus iš viso pasaulio.
Nepraranda vilties
Orvydų sodyba pažymėta Lietuvos kaimo turizmo žemėlapyje, čia gali gauti nakvynę svečių namelyje, apsilankyti galerijoje, tad pašnekinome jos šeimininkę Palmirą Beniušienę. "Jokios paramos iš valstybės restauruoti Viliaus palikimui negauname, tad su vyru ir sūnumis tvarkomės savo jėgomis, perkame techniką", - Viliaus sesuo patikino nė karto net atsakymo į savo laiškus Švietimo ir Kultūros ministerijai negavusi. Verkiant reikia lėšų atstatyti stichijos nuniokotoms ąžuolinėms skulptūroms, jas uždengti stogeliais, įvažiavimui į sodybą, tvenkiniams sutvarkyti. Kai kurie sodybos kryžiai - avarinės būklės. Būtų gaila, jeigu sodybą sunaikintų šiandienos valdininkų abejingumas, kai sovietmečio mankurtams nepavyko brutalia jėga, melioratorių buldozeriais sulyginti jos su žeme - šeimininkai buvo pasiryžę ją gindami paaukoti gyvybę.
 |
| Gintautas Vaičys, pasinėręs į tapomą peizažą, nebijo saulės smūgio |
"Žemaičiai - tokie žmonės, kad sykį paprašę pagalbos ir jos nesulaukę, pasikliauja tik savo akmenine valia", - šypsojosi Palmira, per metus sodyboje priimanti dešimtis tūkstančių planetos turistų, kurie lieka sužavėti akmenų muziejumi ir net vadina jį šventa vieta. "Aš tikiu, kad visa, kas brolio sukurta, išliks ateinančioms kartoms, ir išdygs naujų skulptūrų atžalynas. Juk ta meilė akmeniui glūdi mūsų šeimos genuose", - sakė Palmira, parodžiusi nuo XV amžiaus įžymios Lietuvos didikų, Orvydų giminės bajorystės dokumentus ir herbą. Šiandie bajorų palikuonys ne tik žirgo, bet nei žemaituko ūkio darbams neturi. Viliaus laikais akmenyne talkindavo asiliukai.
Menininkų "išpažintys"
Tapytojas Gintautas Vaičys, išmaišęs pasaulį, sakė niekur nematęs tokio išskirtinio pasišventimo kūrybai kaip Viliaus Orvydo, esą, jo ir gyvenimo būdas buvo kaip šventraštis bei meno kūrinys. "Jaučiu jo sukurtą energijos lauką, archetipus, ženklus, bet man sunkoka ištrūkus iš miesto civilizacijos "persijungti" ir išbūti nuošalioje gamtoje. Turi būti stiprus vidumi", - sakė Gintautas. - "Mano akvarelės - tarsi stabmeldžio malda, atnašavimas gamtai, ritualas. Per dešimt dienų tik mėginu sutapti su aplinka, o rimtą darbą dar brandinu viduje, fiksuoju vizijas, įžvalgas, kaupiu informaciją. Buvimas čia mane keičia; iš tiesų man tai yra sugrįžimas į laikus, kai traukė dvasiniai dalykai, net ketinau rinktis vienuolio kelią. Tačiau menas - taip pat misionieriškas atsidavimas", - sakė jis.
Skulptorius Sergejus Plotnikovas, kurio mama - žemaitė, mėgsta kaldinti ne tik lokių, bet ir egzotinių gyvūnų skulptūras, kurių yra pastatęs Skandinavijos šalyse. Tačiau čia, užplūstas vidinės ramybės, kaldina iš granito baltą Angelą sargą. "Jis gal liūdnas, įgaunąs tokį pavidalą, kokį suteikia žiūrovo vaizduotė - paukščio ar dangaus būtybės. Ir tupės ant akmens". Skulptorius sakė, jog Orvydo sukurtų savitų skulptūrų nebūtina lyginti su Mikelandželo, tačiau jos jautrios, ir gyvos, tarsi kvėpuotų. Stebeilydamas į jas, girdi ir sakralią Bacho muziką, ir džiazą. "Skaudu, kad Lietuva nesupranta Orvydo. Kaip ir jo mama nesuprato savo kūno ir kraujo. Tokius žodžius ištarė čia lankęsis Jonas Mekas".
Tapytoja Skaidrė Butnoriutė, neseniai sugrįžusi iš Indijos, sakė įžvelgusi muziejuje indiškos filosofijos dvasią ir jos motyvų skulptūroje, net Mergelės Marijos atvaiduos. Ji studijų metais kartą rinko akmenis, paprašyta Viliaus, ir tikina, jog šio Dievo žmogaus dvasia išlikusi. Gal todėl nutapė panašų į Nojaus arką, tik iš augalų suręstą laivą.
"Gyvename bendruomeniškai, tos nuotaikos nėra su kuo palyginti. Išdykaujame, einam į pirtelę ir patiriame įkvėpimą, įvairių transformacijų", - sakė ekspresyvusis tapytojas Saulius Kruopis, paties Orvydo asmenybę ir kūrybines galias palyginęs su M. K. Čiurlioniu. Tik vietoje muzikos Vilius atsinešė prigimtinį dvasingumą. S. Kruopis tapo įspūdingą Viliaus portretą, stengdamasis perteikti išskirtinę šio charizmą: "Dvasingam žmogui, žinančiam tiesą, nėra kančios nei blogio, ir išbandymus jis priėmė kaip Dievo malonę".
Ivona ŽIEMYTĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą