Sielos blyksniai Vėžaičių dvaro arklidėse

Fotoreportažas

Žaviame Skinijos vingyje, buvusiose grafų Volmerių dvaro arklidėse, o dabar kultūros namuose, visą savaitę vyko dailininkų pleneras "Meno ir sielos blyksniai Vėžaičiuose-2".

Kūrybinėje stovykloje kūrę medžio skulptoriai, tapytojai ir jaunieji Vėžaičių dailės studijos "Guboja" dailininkai šiandien 16 val. kultūros namuose pristatys plenero parodą. O mes dailininkus aplankėme prieš vernisažą.

Medis - kaip vaikelis...

"Gražių dalykų yra padirbę žemaičiai, anot Šepkos - medžio architektai. O man tai nesunkiai drožti, užtat kad tėvelis Anicetas buvo medgraužys", - prabyla linksmuolis kretingiškis Raimondas Puškorius, patikinęs, kad vos gimęs ir pradėjęs matyti, įsitvėrė kalto, kurs buvęs "po runka"... Ar neatbaidė Raimonduko "nuskalpuotos" gimdytojo rankos? "Kad anas ne rankas, o medį drožė, kol tas įkaisdavo", - juokiasi žmogus. O paklaustas, kuomi medžio skulptūrų drožėjai skiriasi nuo visos žemaičių populiacijos, meistras sako, jog liaudies vadinami "medinukais", šie esą ypač geros dūšios žmogeliais. Bent jau kiek jam tekę susidurti, o ir pats nesąs "babaužis"...

- O tas drožimas nėr medžio kankinimas, juk ir kiaulelę pjaunam, tad ir medis turi ne vieną paskirtį, ne vieną gyvenimą; naudojam statybai, lopšiui ar grabui, valčiai išskobti. Viskas savo laiku. O šiaip, jeigu kiek dūšios įdedi, tai medis - kaip ir tavo vaikelis šioks toks, - sako Raimondas Puškorius.

Jo medžio skulptūros "gyvena" Amerikoje, kitur, o daugiausia sukūrė koplytstulpių su jame įsikūrusiais šventaisiais - Jurgiu, Marija, o kartais - pagonių dievukais.

Rūta Lūžaitė visiškai pasinėrė į gamtą ir istoriją...

"Ko gero, koplytstulpis - miniatiūrinė bažnytėlė", - išsitaria. Ir prisipažįsta esąs dievobaimingas. Krivuliai, vaidilutės, žyniai, apsigyvenę ir Danijoje, Austrijoje, stulbina ir svetimšalius. Bet mieliausios autoriui kūrybinės stovyklėlės, vykstančios gimtinėje. Čia leidžia sau pastatyt karžygio ir laumikės stovylas, negailėdamas kūno ir dvasios galių.

"Man kažkaip labiau sekasi drožti ne gyvulėlių, o žmogelių skulptūras. Ir šiais laikais sutinku ryškių, didžiadvasių tautiečių. Manau, kad daugiau nei nuklydusių į šonelį yra gerų žmonelių", - sako jis. Kartais, pripažįsta, pasiduodąs pagundai, ir skaptuojąs aptakias moteriškių formas, atsvarai - angelėlius ant debesėlių, valdančius oro, vandens ir žemės stichijas.

Būrimas iš medžio

Kaunietis medžio skulptūrų drožėjas Algirdas Vaištaras juokėsi paklaustas, kaip prigijo čia tarp "pasiutusių" žemaičių. "Man visada buvo patrauklios žemaičių meškos. Plenere padariau lauko baldų komplektą, atitrūkęs nuo savo monumentalių skulptūrų dirbimo", - sakė jis.

Jis taip pat drožia kryžius, koplytstulpius, bet tarp jų - ir sraiges, paukščius bei krokodilus. Velnių, kipšų, paibelių ir vienšniurkšlių (lietuviai nelabajam pavadinti turi apie 200 vardų) Algirdas kažkodėl neprisileidžia, dažniau skobia angelus, bet ir vėl - pramaišiui su undinėmis - įvairovės ir kūrybinės pilnatvės dėlei.

Algirdo Vaištaro kuriami baldai skirti ne tik miško elfams nutūpti, o ir suplukusiam keleiviui atsikvėpti

Taip ir kaupiasi ne šio pasaulio būtybių minia, įamžinta medyje. Šiame plenere jis net išdrožė kažką panašaus į didelę Švento Gralio taurę.

Pasiteiravus apie skulptoriaus misiją, Algirdas nusijuokia: "Na, jūs čia ir išlankstėt! Ką rankos sugeba, tą ir darai, pagal pašaukimą - buri iš medžio, išvaduoji iš jo skulptūras. O šiaip kiekvienam geram darbui reikia valios stiprybės", - sakė jis.

Duoklė Volmeriams

Vėžaičiai minimi nuo XVI amžiaus. O grafų Volmerių giminė anuos valdė tris šimtus metų, ir buvo tarp jų ir dvarus pralošusių, ir šviesuolių. Tebėra išlikusi bažnytėlė, iškilusi 1784 metais, o neogotikinės arklidės, kiti pastatai - iš vėlesnės epochos.

Jai atiduodama duoklė - R. Puškoriaus skobiamas paminklas jauniausiojo grafo, Vaclovo, gerų darbų ir ilgo prasmingo gyvenimo pašlovinimui. "Išdrožiau ano glėby ir jo numylėtą šunelį. Gilinausi į istoriją, ir iš pradžių galvojęs grafą pastatyt "ant kojų", vėliau išdrožiau jam postamentą", - sako meistras, rodydamas eskizus bei ąžuolą, kuriam bando įkvėpti gyvastį. Rodos, nesunku, nes įpratęs drožti kaukes, tik šios labiau tinka gąsdint ar juokint žmones, o grafo Volmerio veido bruožai turį būti kilnūs. Paminklo viršūnė matysis nuo kalno kiekvienam atvykstančiam į Vėžaičius - pro baltus senovinius reprezentacinius vartus.

Piešiu, vadinasi, esu

Tautodailininkė Asta Naureckaitė triūsė sau kamarėlėje, kvepiančioje dažais ir obuoliais. Šiaip ji - keramikė, molio minkytoja ir glazūruotoja, pajuto tapybai įkvėpimą, o įsikūrusi Volmerio dvare, sakė praplėtusi savo pasaulėjautą. Nes čia iš visų kerčių plūsta istorijos vaiduokliai, asociacijos, tad Astos darbeliuose - anos gadynės "prisiminimai". Užklupome ją tapant numylėtą šviesulį - poetišką, metaforišką mėnulį, keičiantį veidus. "Tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, bent jau manąjį", - atviravo dailininkė.

Plungiškė Rūta Lūžaitė, šiuo metu dirbanti Sidabravo mokyklos dailės mokytoja, neatsidžiaugia patekusi į archaišką dvaro aplinką ir gamtą. Tapo bažnytėlės eskizus, jai norisi aprėpti kuo daugiau vaizdų ir išgyvenimų.

Jos nutapytame "Arklio portrete" - išmintis, liūdesys ir žmogiškas gerumas. "Ir iš gyvulėlio gali pasimokyti kantrybės, o iš tylos pasisemti nuotaikų, kad "prabiltum" teptuku apie žemės spalvas ir jos gelmių versmes", - Rūta sako, jog kai pradedi tapyti, jauti, kad esi.

Man labiausiai "įkrito" širdin pradėta jos didelė drobė, į kurią dailininkė tarsi perkėlė Volmerių dvaro dvasią, ir iš kurios pro žydinčios pievos žiedus žvelgia mįslinga žmogiška būtybė.

"Norėjosi išsaugoti visų čia prasmingai gyvenusių žmonių atminimą. Dar reikia laiko - įsiklausyti, įsistebeilyti, perprasti anos gadynės žmogaus gebėjimą pasidžiaugti kiekviena žolele, upe, dangumi", - sakė Rūta.

Vartai girioje

Miškininko Antano Garbačiausko sodyboje knibžda skulptūrų ir paveikslų. Čia trobelėje užtikome tapantį klaipėdietį dailininką Daną Andriulionį. Ant durų pasikabinęs pirmapradžius "mėginius" - nei tai "kvietkas", nei tai kažkokius laumių piešinius, jis atsidėjęs prakaitavo prie "Raudonų vartų" drobės. Mat jau spaudžia laikas, pleneras eina į pabaigą, laukia pirtelė ir Joninių paparčio žiedai, o yra užsimojęs nutapyt ir palikt Vėžaičiams vėlgi to paties Volmerių dvaro archaiškus vartus - pro juos kartų kartos išvažiuodavo į anapus arba į bažnyčią vaikelių krikštyti, jaunieji - gyvenimus sujungti į vieną.

"Bus toks įrašas: "Vartai sutinka, vartai palydi, sujungia ir skiria"... Man vartų simbolių yra aibė: jie gali vesti į dangų ir pragarą", - juokiasi Danas, nesikuklindamas parodyti pirštu ant jo nutapytų vartų įsirėžusį seną randą ar iškilumą. Tie vartai išties turi "kažką tokio", tarsi sugėrę minios jau išėjusių į nebūtį ir dabar pro juos žingsniuojančių vėžaitiškių menamus prisilietimus bei smūgius.

Miškininko Antano kolega Julijus Ambrazevičius iškvepia sąmojį, jog kiekvienas eigulys - giliai širdyje menininkas. Ir juokiasi, jog 90 procentų miškininkų yra persirgę Laimo liga.

Miško celė jam - universitetas, čia nesą ramybės, kaip įsivaizduoja prašalaitis, atvirkščiai - verda gyvenimas. O drėgni, šlapi Žemaitijos miškai - slėpiningi. Tai jie išugdė žemaičio užsispyrimą ir nestandartinį mąstymą.

Medienos, kurią jie skyrė skulptoriams sudoroti, esą negaila, nes tai buvo išdžiūvę keli ąžuolai, kurie dabar, patyrę metamorfozių, gyvens antrąjį gyvenimą.

Ivona ŽIEMYTĖ