Vieno iš įtakingiausių XX-XXI a. kompozitorių Philip'o Glass'o ilgametis bendradarbis, 2008-aisiais pastatęs jo sukurtą operą "Satyagraha" garsiausioje operos scenoje - Niujorko "Metropolitan", universalus muzikantas, kompozitorius bei dirigentas, laukiamas viso pasaulio orkestrų, D. Anzolini savo biografijoje oficialiai mini ir Klaipėdą.
Argentinoje gimusio muziko bendradarbiavimas su uostamiesčio atlikėjais siekia 1994-uosius - tuomet karjeros laiptais kopti pradėjęs užsienio profesionalas drauge su Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvu pastatė ir dirigavo G. Verdi "Traviatą".
Nepaisant prabėgusių metų, šiandienos uostamiesčio muzikantų godos dėl įtemptos situacijos teatre dirigentui nėra naujiena - intensyvus gyvenimo būdas bei nuolatinės kelionės netrukdo D. Anzolini puoselėti bendravimo su bičiuliais, kurių jis įgijo ir Klaipėdoje.
Meno žmonių patiriamos problemos, valdžios noras sutaupyti karpant kultūrai skirtas lėšas ir apsukruoliai, sėkmingai stumiantys mažaverčius projektus, naudodamiesi įtakingų profanų pagalba, yra panašūs visur. Tačiau sėkmingai pritaikius gerosios praktikos pavyzdžius, tiki D. Anzolini, galima iki minimumo sumažinti visagalio žmogiškojo veiksnio įtaką ir stabilizuoti teatro veiklą - meno plėtros ir publikos ugdymo vardan.
Jūsų karjeros pradžia siejama su Klaipėdos muzikiniu teatru. Kaip dabar, turėdamas solidžios bendradarbiavimo su įvairiais orkestrais patirties, nusakytumėte uostamiesčio teatro orkestrą?
Mano draugas Dennis Russel Davis, tuomet ėjęs meno vadovo pareigas Bonoje, Vokietijoje, kur dirbau pianistu ir dirigentu, pasiteiravo, ar man būtų įdomu nuvykti į Klaipėdą. Jis apibūdino Lietuvos muzikantus kaip darbščius ir labai geranoriškus žmones.
Klaipėdos muzikinio teatro orkestras pasirodė esąs jaunas ansamblis, pasiryžęs beveik viskam, kad pagerintų muzikos skambesį, frazuotes, kokybę. Kai ką tik sutiktas koncertmeisteris po pirmosios repeticijos prieina ir pasiūlo padirbėti visą vakarą be jokių laiko ribojimų, nors oficialiai kita repeticija suplanuota kitą dieną, vertinu tai kaip nepamirštamą patirtį. Man įsiminė ir nuoširdus muzikantų pasiryžimas susitelkti į kūrinį, pranokti savo ribas... Klaipėda - su jos draugiškumu, atsidavimu, puikiai pavykusiais spektakliais - mano širdyje užima išskirtinę vietą.
Su klaipėdiečiais bendradarbiavote prieš 15 metų, bet iki šiol bendraujate su teatro žmonėmis ir esate informuotas apie jo situaciją. Regis, Klaipėda jums neatrodo provincija. Tuo metu Lietuvoje iki šiol įprasta manyti, kad "vakarietiški" dalykai daugeliu požiūriu pranašesni už vietinius. Tikriausiai tokią nuostatą atremtumėte?
Nuostata, kad vienas ar kitas miestas yra provincija, neabejotinai kyla iš menko savivertės jausmo, kuris tam tikru lygmeniu yra svarbiausias veiksnys siekiant tobulėjimo. Tačiau, nesuvokus jo kaip apskaičiuotos rizikos, ima dominuoti ardomasis aspektas, kuris gali nulemti visiškai priešingą rezultatą. Su visa pagarba reikšmingiausiems kontinento kultūros centrams tariu griežtą "ne" regionų menkavertiškumo sindromui. Juolab kad gabių muzikantų, galų gale - darbo etikos normų paisančių žmonių grupė, kokią sutikau Klaipėdoje, nėra visuotinis dalykas net Vakarų pasaulio sostinėse.
Tradicinis repertuarinis teatras su nuolatiniu kolektyvu ir jo moderni versija su trumpalaikiais projektais išgyvena konfrontaciją, ypač kai vieną veiklos formą mėginama pakeisti kita. Ar tai visuotinė tendencija?
Šiomis dienomis tai viena patogiausių propagandinių operacijų laisvojoje rinkoje. Turiu galvoje teiginius, esą ši "banga" turi daug sekėjų bei rėmėjų, ir stebėtinai gausų būrį šios "religinės tiesos" propaguotojų... Kol kultūros įstaigos mėgina išsaugoti valstybės finansuojamų statusą, kai kurie politikai ir ekonomistai mėgina diegti idėją, esą teatras be nuolatinių darbuotojų būtų geras sprendimas finansinių nepriteklių spaudžiamoms kultūros ministerijoms.
Žvelgiant kitu kampu, akivaizdu, kad pavojuje atsiduria tūkstančiai darbo vietų, o ištisų socialinių grupių nestabili situacija yra tiksinti laiko bomba. Jeigu kaitaliosi kolektyvą, tarsi ties įėjimu į teatrą būtų sukamosios durys, tai primins kortų maišymą kaskart statant iš jų namelį - pagal apibrėžimą, kaip tuomet jį pastatyti?
Toliau kreipiant požiūrio prizmą, galima atsekti principo esmę: griaudamas stabilumą, sutaupai tūkstančius bet kokios valiutos vienetų algoms. Bet vėliau šios sumos nebūtinai sugrįš kaip atlygis už atliktas meno programas. Taigi kiekvienas atskiras projektas taps organizacine painiava.
Žvelgiant iš dar vienos, vadinkime, velnio advokato, pozicijos, kai kuriose kultūrose elementarus darbo stabilumas yra garantija, kurią muzikantas gali vertinti kaip prielaidą nebekelti kvalifikacijos, tuo metu kai daugybė ką tik konservatorijas baigusių absolventų neturi galimybių pasirodyti viešai, mat visos vietos rezervuotos ir paskirstytos.
Stabilumo "demonizavimo" ištakos glūdi ne nuodugnioje analizėje - tai tiesiog idėja, kurią ekonomistai naudoja norėdami demonstruoti pranašiškas galias. Tačiau šis principas patogus prekiaujant automobiliais, o tai yra toli nuo simfonijų ir operų atlikimo. Pati meno prigimtis reikalauja artistų, kurie etiškai dirbtų, panaudodami jiems skirtus pinigus, kas nulemia didelę finansinę atsakomybę. Bet tai neturėtų būti lyginama su vadovavimu vaisių parduotuvei!
Norint įrodyti repertuarinio teatro su stabiliu kolektyvu pranašumą, pakanka pažvelgti į daugelį Europos teatrų - dabartinis jų pasisekimas yra atsakymas. Tačiau svarbios ir nematomos jų sąrangos spragos yra nutylimos. Viena tokių - vadovybė, paskirta valdančiosios partijos ir jai pavaldi, bet neturinti įgūdžių teatrui valdyti. Kitos - metodiškas ir įžūlus nuolatinės dainininkų sudėties ardymas, kurio metu vienas, patekęs Fortūnos nemalonėn, visą gyvenimą pasmerktas dainuoti trumputį vaidmenį "la cena 'e pronta" - "prašom prie stalo", tuo metu kitas gauna teatro algą kad ir dainuodamas kurioje nors kitoje vietoje; sunkiai įveikiama senbuvių neliečiamybė, dėl kurios jokiam mažaraščiam atlikėjui negali būti nė pagrasinta atleidimu; sunkiai suvokiami produkcijos kaštai, kai režisieriai nesupranta žodžio "limitas" prasmės, kad ir kokia kalba jis skambėtų. Pavyzdžiui, vienas šiuolaikiškas operos "Tosca" pastatymas, kurio veiksmas vyko Kuboje, pareikalavo zilijonų eurų tam, kad iš atokaus Transilvanijos miestelio būtų importuoti augalai bei medžiai - inventorius, be kurio režisūra negali apsieiti...
Kas dėl nevalstybinių, projektinių teatrų? Čia aptiktume daugybę dar linksmesnių istorijų. Jeigu meno svarba bendruomenei yra aiškiai suvokta, kaip, pavyzdžiui, Niujorke, kur veikia "Metropolitan" opera, galima tikėtis geriausio, ir geriausia išties bus ten. Bet nekontroliuojant pinigų srautų, pareinančių iš ministro X, ir neturint žalio supratimo, kaip juos atsekti, kas nors (partijos bičiulis, rėmėjas, nusipelnęs meno veikėjas, diletantas) įsteigs organizaciją, biurą, sumokės sekretorei ir valytojai, prisikvies bičiulių iš žiniasklaidos, ir, žinoma, įtikins kuriantis patį geriausią meno festivalį. Nieko nauja - veikėjas gauna pinigus, išleidžia pusę jų, nusiperka vilą Toskanoje ir mėgaujasi savo pasamdytų artistų ir publikos aplodismentais. Visi laimingi. Tik niekas nežino, kur dingo likusioji pinigų, skirtų magnatų bei valdžios, dalis.
Kokius sprendimus siūlytumėte vidinių konfliktų krečiamam teatrui?
Siūlyčiau derinti vadinamojo privataus ir valstybės finansuojamo modelio ypatybes. Tinkamas būdas situacijai suvaldyti, mano nuomone, būtų sistema, išsauganti stabilaus kolektyvo struktūrą bei suteikianti aiškų pranašumą individualiajam meistriškumui bei neleidžianti bendrajam lygiui smukti dėl neliečiamų garantijų.
Svarbu įkurti vadovų tarybą, kuri neturėtų interesų konflikto nei su teatro vadovu, nei su jo darbuotojais. Tai reiškia, kad ji neturi turėti ryšių su Vyriausybe, valdančiąja partija arba teatro kolektyvu. Taryba galėtų būti suformuota iš iškilių miestelėnų, teatro veteranų, jame jau nebedirbančių, nusipelniusių politikos veikėjų, savo veikla įrodžiusių palankumą ir interesą menu. Taryba išsirinktų iš jų grupę asmenų, kurie kontroliuotų visas teatro finansines operacijas - idealu, kad jie turėtų tam reikalingų įgūdžių.
Atstovus į trečiąją grupę, vadovaujama slaptu balsavimu išrinktos tarybos, deleguotų orkestras, baletas, choras ir muzikinis personalas. Ji reikalinga norint užtikrinti meno darbuotojų interesų atstovavimą vadovų taryboje.
Taip pat būtina rengti metines atestacijas visiems meno darbuotojams, kurios užtikrintų galimybę pasitaisyti, gavus neigiamą rezultatą. Pelnius neigiamą įvertinimą trejus metus iš eilės, vadovybė įgytų pagrindą paprašyti asmens palikti pareigas.
Svarų vaidmenį atliktų trys jaunimo ansambliai - orkestro, šokių grupės ir choro, - kurie užtikrintų jaunųjų atlikėjų ugdymą ir naujosios menininkų kartos rengimą.
Galų gale būtina kaupti įrašų ir dokumentų archyvą, kuriame būtų fiksuojami įvairūs susitikimų rezultatai, kasdienis darbas ir lėšų apskaita. Archyvas turėtų būti saugomas trimis egzemplioriais, laikomais skirtingose vietose.
Ar valstybė pajėgi užtikrinti efektyvų kultūros finansavimą? Kokius gerosios praktikos pavyzdžius galėtumėte nurodyti iš savo tarptautinės patirties?
Nemažai Vokietijos teatrų demonstruoja gausybę geros meninės produkcijos, tas pats pasakytina apie Austrijos teatrus. Kartą dirbau Prancūzijoje, kur teatro situacija man taip pat pasirodė gera.
Prieštarų Italijoje ištakos ne visuomet susijusios su pačiu menu - spręsti, kokia dalimi meno produkcija turėtų būti finansuojama iš valstybės biudžeto, yra ideologijos dalykas. Tai prilygsta klausimui, ar orkestrų skaičiaus sumažinimas šalies viduje sukūrė geresnį muzikinį pasaulį. Aš tam nepritarčiau.
Svarbu paminėti, kad JAV išplėtojo puikią teatrų ir orkestrų sistemą, grindžiamą fondų veikla. Patikėkit, valdžia šioms organizacijoms skiria nedaug. Žinoma, svarbu ir tai, kad žmonių, norinčių paremti šias institucijas, patogumui ten yra sukurta daug mechanizmų - pasiturintieji sutaupo mokesčių pinigų, skirdami juos teatrams. Bet tam reikalingas pasiturintis visuomenės sluoksnis, nuoširdžiai besidomintis menu.
Kitą kraštutinumą mačiau Pietų Afrikoje. Dirigavau orkestrui, kuris realiai buvo telefonu sukviesta grupė: nė vienas muzikantas neturėjo darbo ir, manau, tai apskritai buvo vienintelis orkestras šalyje. Kiti buvo atleisti ir užsiėmė kitokia veikla.
Kita monetos pusė buvo Pietų Amerika, kur sąnaudos orkestrams ir teatrams iš esmės nėra kontroliuojamos. Tai kelia sąmyšį tarp profesionalių muzikantų, kurie atsiriekia tik mažąją biudžeto dalį, kai tuo metu didžioji atitenka kviestiniams muzikantams bei dainininkams.
Vasarą garsiojo Lietuvos režisieriaus Eimunto Nekrošiaus statytos Charles Gounod operos "Faustas" premjerą Milano "La Scala" teatre sutrikdė darbuotojų streikas. Užuot pradėję spektaklį, kaip buvo suplanuota, teatro aktoriai sutrikusiai publikai paaiškino, jog šįvakar nevilkės kostiumų ir nevykdys režisieriaus sumanymų, protestuodami prieš valdžios mažinamą finansavimą. Ką manote apie tokio pobūdžio situacijas?
Turėdamas galvoje šio įvykio prielaidas, tikiu, kad tai buvo pagrįstas kelias pasipriešinti priemonėms, kurios neabejotinai sumažins Italijos teatrų galimybes.
Tai neturėtų būti vertinama kaip netiesioginis išsišokimas prieš režisierių arba publikos įžeidimas. Protestuotojai tiesiog ieško būdų savo idėjoms paskleisti viešai. Reikia prisiminti, kad publika nebūtinai žino, kokia yra meno virtuvė. Tarkime, žmonės, kurie eina pasižiūrėti filmo, labai mažai žino apie tai, kaip aktoriai dirbo, kokį gavo užmokestį, kaip buvo rašoma muzika ir reguliuojamas apšvietimas. Opera arba baletas yra toks pat kompleksinis reikalas. Gaudamas finansavimą iš valstybės surenkamų mokesčių, meno darbuotojas privalo informuoti visuomenę, kam paskirstomi jos pinigai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą