Nuo rudens Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų gretas papildžiusi solistė Beata Ignatavičiūtė į teatro sceną įsiveržė kaip gaivaus oro gūsis. Klaipėdos universitete vokalą tebestudijuojanti mergina Muzikiniame teatre jau spėjo sukurti spalvingą puokštę vaidmenų. Pavasarį jai žadami pagrindiniai vaidmenys operetėse "Vienos kraujas" (J. Strauss) bei "Misteris X" (I. Kalman). Nepaisant to, pati Beata mano esanti "žalia" ir džiaugiasi kiekviena galimybe dirbti su patyrusiais menininkais.
Apie tokius žmones kaip tu liaudyje sakoma "davė Dievas ir drėbtelėjo" - graži, talentinga, charizmatiška. Nuo mažens buvai dėmesio centre?
Kadangi turiu mamą, kurios pilna visur, ir aš tokia - turbūt tai genai. Šeimoje esame keturi vaikai ir visi kažkaip atradome sau tinkamiausias veiklas. Tiesa, su muzika savo gyvenimą susiejau aš viena. Buvau iš tų vaikų, kuriems būtina išbandyti viską - sportą, dainavimą, šokius, dailę, dramą. Buvo laikas, kai vienu metu lankydavau gal dešimt skirtingų būrelių - visur manęs buvo daug.
Kada nusprendei pasirinkti dainavimą?
Šiauliuose, vidurinėje mokykloje, kurią lankiau iki 8 klasės, muzika buvo sustiprinta. Kartą pamokos metu, prasidainuodama su klase, sumaniau paskutinę natą užlaikyti ilgiau nei visi. Mokytoja to nepraleido pro ausis - pasilikau po pamokos, o po pokalbio su mama kartu nusprendėme, jog muzika man tiktų. Teko rinktis - tęsti mokslus gimnazijoje Šiauliuose ar stoti į S. Šimkaus konservatoriją ir išvykti mokytis į Klaipėdą. Ilgai nesvarsčiau. Tam tikra prasme norėjosi pabėgti iš namų - ne dėl to, jog juose kažko trūko. Jaučiausi pakankamai savarankiška juos palikti.
Tau tuomet buvo vos 13-14 metų. Tėvai nesibaimino išleisti?
Mama šį sprendimą palaikė, todėl visa atsakomybė krito ant jos pečių. Tėčiui piestu plaukai stojosi vien nuo minties, kad kažkur išvažiuosiu. Be to, į tokią mano profesiją jis iš pat pradžių žiūrėjo skeptiškai - manė, jog baigus mokslus manęs lauks bažnyčios choras arba giedojimas laidotuvėse. Būtent jam labiausiai ir norėjosi įrodyti, jog galiu pasiekti daug daugiau. Norėjau, jog jis manimi didžiuotųsi. Be to, pagrindo manyti, jog išvykusi į Klaipėdą "nusivažiuosiu", nebuvo: konservatorijoje darbo buvo daug, todėl kiekviena diena būdavo skirta mokslams. Savaitgaliais grįždavau namo. Pirmieji "baliai-festivaliai" prasidėjo gal tik dvyliktoje klasėse.
Pirmąkart į profesionalią sceną lipai studijuodama trečiame bakalauro kurse. Kokia tai istorija?
Tai buvo Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros profesoriaus Eduardo Kaniavos sumanymas jaunus solistus įtraukti į Klaipėdos muzikinio teatro veiklą. Aš ir mano kursiokė Rūta Venckutė buvome pakviestos suvaidinti gėlių pardavėjos vaidmenį vodevilyje "Sveikas, Čarli". Tikėjausi, jog tai bus kažkas fantastiško. Iš tiesų vaidmuo buvo mažas, po poros dainelių, kuriose negalėjau parodyti nė pusės savo balso galimybių, reikėdavo palikti sceną. Nežinau, gal ir tokiomis aplinkybėmis kažką gero parodžiau, jei režisierė iš antrosios aktorių sudėties mane perkėlė į pagrindinę. Bet norėjosi dar daugiau. Juk taip svajojau apie sceną.
Svajonėse turbūt buvo ir puošnios suknelės, žėrintys papuošalai, galantiški scenos partneriai. O papuolei į "Adatą" - švirkštai, suplėšyti rūbai, smurtas, mėlynės...
Eidama į atranką ilgai dvejojau, ar sugebėsiu vaidinti tokios tematikos spektaklyje. Bet vėlgi suveikė ambicijos - įrodyti sau ir artimiesiems, jog aš galiu. Tokio "šalto dušo", kaip atrankoje į šį spektaklį, dar niekad nebuvau patyrusi. Užlipus ant scenos, manęs paprašė susileisti narkotikų ir numirti, po to choreografas Aurelijus Liškauskas skėlė antausį - buvau ištikta šoko. Po viso šito su juo teko žaisti gaudynių ir atbėgus iki scenos padainuoti pirmojo veiksmo finalą. Kristos vaidmuo sunkus. Iš pradžių pavykdavo savyje jį "įjungti" ir "išjungti". Pastaruoju metu sunkiai sekasi tai padaryti. Gal tai ateina su patirtimi - vis skaudžiau išgyvenu tai, kas vyksta scenoje. Dabar verkiu tikromis ašaromis.
Spektaklis skirtas jaunam žiūrovui. Ar tau pačiai narkotikų tema iki tol buvo pažįstama?
Man asmeniškai tas pasaulis visiškai svetimas, nors pažįstamų tarpe yra buvę tokių, kurie "papešdavo žolę". Jau vien tai man keldavo siaubą, ką jau kalbėti apie švirkštus. Dėl to ir šiandien nesu tikra, ar narkomanas, susileisdamas dozę reaguoja taip, kaip aš, vaidindama šiame spektaklyje. Kurdama Kristos vaidmenį žiūrėjau daug filmų, bandžiau suvokti narkomano kūno fiziką, veido išraiškas. Galbūt tai padėjo.
PAŠAUKIMAS. "Pradėjau nuo gėlių pardavėjos vaidmens, o paskui susilaukiau rimtų vaidmenų", - sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė.
Kaip į tokį profesinį iššūkį reagavo tavo artimieji?
Tėtis viso spektaklio neištvėrė. Mama pirmąkart per ašaras nieko nematė ir tik po trečio ketvirto karto ėmė pastebėti tam tikras scenografijos detales, simbolius, išgirdo muziką. Sesuo reagavo ramiau. Nustebino mano dėstytojos prof. Valentinos Vadoklienės reakcija, kuri pradžioje buvo skeptiška. Po "Adatos", atrodytų, išnyko formalus dėstytojo ir studento santykis, tapome draugės. Esu be galo laiminga, kad mano kelyje atsirado tokia puiki pedagogė, iš kurios galiu dar daug ko pasimokti.
Po šio vaidmens sulaukei pasiūlymo dirbti teatre. Kaip jį priėmei?
Tiesą sakant, iš anksto jaučiausi tam ruošiama - teatro vadovas vis užsimindavo, jog teatrui reikia jaunų talentingų žmonių. Teko pakeisti savo pradinį įsitikinimą, jog dirbti į teatrą ateinama tik baigus mokslus, sukaupus šiokios tokios patirties. Be to, sulaukiau didelio teatro artistų palaikymo. Šarūnas Juškevičius man tapo lyg tėtis - visada nuoširdžiai patariantis, pamokantis. Iš gerų žmonių norisi imti viską.
Ir vėl kraštutinumai: iškart po Kristos tapai Džiuljeta tarptautiniame W. Shakespeare'o tragedijos pastatyme. Nedvejodama sutikai leistis į tokią avantiūrą?
Pirma kilusi mintis - kaip reikės išmokti šitiek daug teksto. Nepavyks. Bet rytą vakarą vykusios repeticijos, neskaičiuojant laiko ir pastangų, nejučia suguldė viską galvoje. Žinoma, tai, jog viename spektaklyje lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis vaidina trijų teatrų trupės, yra savotiškas eksperimentas. Taip į šį spektaklį ir žiūriu. Lenkų režisieriaus buvome įsprausti į nemenkus rėmus, todėl vietos ieškojimams liko mažiau. Pirmuosiuose trikalbiuose spektakliuose, kuriuos rodėme Lenkijoje, buvo daug naujovių: naujos mizanscenos, partneris, nauja kalba, mažai laiko vieniems kitus pažinti. Be to, skiriasi ir mentalitetas, požiūriai. Mes lietuvišką spektaklio versiją statėme, atrodytų, kurdami tikrovę, o lenkai, rusai - ją imituodami. Keistos vidinės konvulsijos kamavo tuomet, kai lovos scenos metu teko be proto daug bučiuotis su lenku Romeo. Nieko negali padaryti - visokių situacijų ir partnerių bus: ir nepažįstamų, ir nepatrauklių, ir su česnako kvapeliu burnoje (juokiasi). Scenoje visus turi pamilti vienodai.
Apie savo kuriamus vaidmenis su režisieriais diskutuoji?
Daug kas priklauso nuo tarpusavio santykio. Visada stengiuosi realizuoti režisieriaus viziją, bet jei turiu savo matymą - pasiūlau jį kaip alternatyvą. Tai organiškas procesas. Taip dirbame su režisiere Rūta Bunikyte, su kuria šiuo metu statome spektaklį vaikams "Tinginėlių kaimas". Man tai vėlgi nauja, labai naudinga patirtis. Profesine prasme esu dar visai "žalia", todėl man patinka, kai su manimi dirba, lipdo, lyg būčiau iš molio. Vertinu patyrusių muzikantų, menininkų pastabas, kuomet pasakoma, kaip padaryti, kad rezultatas būtų geras. Kur kas blogiau, kai sulauki nepagrįstos kritikos, nesuprasdamas ką ir kodėl darai blogai.
Jauti, jog pažintis su rimtąja muzika, teatru tave pakeitė?
Į kai kuriuos dalykus imu žiūrėti kitaip. Keičiasi nuostatos. Juokingai skambės, bet jaučiu, kad auginuosi "skūrą" - bandau už save pakovoti, kai to reikia. Gyvenime esu jautri, mane lengva išprovokuoti, išvesti iš pusiausvyros. Mokausi to neparodyti savo konkurentams ar tiems, kurie galėtų įgelti. Praeityje yra buvę skausmingų situacijų, gal iš pavydo. Stengiuosi tokias patirtis palikti ir atgal nesigręžioti.
Atrodai labai teigiamas žmogus, šypsena nedingsta iš veido. Turi ydų?
Keikiuosi. Žinau, kad negražu, bet karts nuo karto išlenda kaip yla iš maišo. Visas kitas neigiamas savybes stengiuosi paversti teigiamomis, kad ir savo užsispyrimą.
O moteriškų silpnybių?
Turiu silpnybę kanceliarinėms prekėms. Nuėjusi į parduotuvę nepraleidžiu progos nusipirkti sąsiuvinį, ypač gražiu viršeliu. Reikia, nereikia - aišku reikia! (juokiasi ir ištraukia iš rankinės naują pieštuką. Aut. past.) Ir dar... karoliukai. Jokios funkcijos mano buityje nei vieni, nei kiti neatlieka. Man svarbiausia jų turėti daug.
Vaikams kada nors praverstų. Tavo gyvenimo planuose jiems vietos palikta?
Kartais pagalvoju, kada būtų tinkamas metas kurti šeimą. Bet jei jau "užsikabini", norisi eiti pirmyn. Tuomet įsiuki kaip voverė ratelyje ir nebėra kada iš jo išbėgti. Taip ir atsiranda priešprieša - karjera arba šeima. Kol kas negaliu numatyti laiko, kuris galėtų būti tinkamas. Gal dar nesubrendau arba "perbrendau".
Kaip manai, svajonės pildosi?
Būtų blogai, jei svajonių neturėtumėm. Viena didžiųjų mano svajonių išsipildė - esu čia. Nors apie teatrą niekam nebuvau prasitarusi. Turiu ir kitų, bet apie jas taip pat niekam nieko nesakysiu. Įdėjus daug darbo, pastangų, tikiuosi, išsipildys ir jos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą