- Gera literatūra turbūt todėl ir yra gera, kad kalba ne apie vieną žmogų ir ne vienam. Jos sužadinti kontekstai geba jungti skaitytojus it bendras vardiklis nacionaliniu, moraliniu, filosofiniu, patirčių ar dar kokiu kitu aspektu. Nepasigendate bendro vardiklio nūdienos literatūroje? Negąsdina pojūtis, kad savaisiais kūriniais dabarties rašytojai tesiekia išgarsėti ir įsitvirtinti rinkoje, skaitytojams tarsi ir neturėdami ko esminio pranešti?
- Literatūros bekryptiškumo ir išskydimo pojūtis ypač sustiprėjo pastaruoju metu, kai per trumpą laiką amžinybėn iškeliavo didelis būrys aukštosios literatūros ir kultūros mohikanų: Marcelijus Martinaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Romualdas Granauskas, Bitė Vilimaitė, Jonas Mikelinskas, Petras Dirgėla... Pastarosiomis dienomis palaidojome Algirdą Patacką ir Romualdą Ozolą - du politikus, kurie buvo ne tik svarbūs valstybininkai, bet ir įtakingos figūros mūsų mentalitetui. Kertinių asmenybių pasitraukimas neišvengiamai veikia mūsų sąmonę ir mes baugiai pajuntame dykros tuštumą. Juk visi jie buvo labai smarkiai angažuoti nacionalinei idėjai, tautiniam tapatumui, darniam valstybingumui ir, nepabijokime to žodžio, narsiai už savąsias idėjas kovėsi tiek žodžiu, tiek veiksmais. Tai buvo žmonės, turintys tvirtą pasaulėžiūros ir moralės stuburą, aiškią vertybių sistemą, apmąstantys istorinius tautos lūžius.
Negaliu įlįsti į jaunuomenės kailį ir pasakyti, kaip jaunimas skaito savosios kartos rašytojus - gal jie kuo puikiausiai ten save identifikuoja, tačiau man, užaugintai geros lietuvių ir pasaulio klasikos, nūdienos literatūra idėjiniu požiūriu atrodo gerokai išskydusi, amorfiška ir gana sekli. Ir ne aš viena tai pastebiu - vyresni skaitytojai jaučia, kad lietuvių literatūra šiuo metu yra tarsi suglumusi, praradusi savąją misiją, atitrūkusi nuo giluminių nacionalinės lietuvių literatūros šaknų. Kūrėjų ego pavojingai išvešėjęs - literatūroje užgriebiamas tik siauras plotelis aplink save, o kūrėjams rūpimi kontekstai - pernelyg asmeniniai. Regis, rašoma tik artimam saviškių ratui.
Ką jau kalbėti apie stilių, kalbos turtingumą, ritmą, melodiką, kompoziciją, žanro ir formos pojūtį. Be abejo, esame kiek palepinti klasikų - didžiuma jų buvo kilę iš kaimų, turintys savąją tarmę, gilų kalbos pojūtį. Nūdien rašytojai nė nemano, kad rūpintis kalbos gyvastim - jų užduotis.
- Sakoma, kaip miške šauksi, taip atsilieps. Argi ne todėl visuotinai konstatuojamas akivaizdus skaitančiųjų sumažėjimas, kad žmonės tiesiog nustoja tikėti literatūra, nustoja tikėtis rasti ten išminties, minčių, atliepiančių jų pačių mintis, viso to, kas turi išliekamąją vertę?
- Žinoma. Skaitytojai paprasčiausiai jau užmiršo ar nebežino, kad literatūra pašaukta asmenybės savivokos formavimui, giliam pažinimui. Pati augau sovietmečiu, kai literatūros reikšmė galbūt buvo perdėtai įsvarbinta, tačiau joje buvome pripratę ieškoti esminių dalykų - atsako į egzistencinius klausimus, tautinio diskurso, kuris vienijo ir stiprino. Skaitydami Juozą Aputį, Romualdą Granauską ar Justiną Marcinkevičių įgaudavome tarsi savąjį nacionalinį vientisumą ir galimybių prisiliesti prie to, ko nėra jokiu kitu pavidalu, - prie metafizinių plotmių. Tada rašyta iš žūtbūtinumo paliudyti tai, kas svarbu ne tau vienam.
Dabar žmonės, imdami knygą į rankas, iš jos šių dalykų net nesitiki - užversti vienadiene, pramoginę funkciją tevykdančia lektūra, jie įprato manyti, kad tiek apskritai ir tegali skaitytojui knyga duoti - galimybę maloniai praleisti laiką. Deja, pramoginė literatūra šiandien Lietuvoje dominuoja tiek kiekybės, tiek įsvarbinimo, matomumo, leidėjų interesų požiūriu. Taip turbūt yra visur, bet mažos tautos literatūrai tai pavojingiau.
Šiais laikais profesionalumo kriterijus rašančiajam lyg ir netaikomas, todėl estetinės raiškos nuosmukis akivaizdus. Rašytoju gali pasijusti kiekvienas norintis. Ir laimi tos leidyklos, kurios leidžia ne kuo geresnes knygas, o kuo gausesnį jų spektrą, mat vieni pardavimai padengia kitus. Taip ir nutinka, kad kiekvienas gebantis raštu suregzti bent kiek rišlesnį sakinį tampa pageidaujamu leidybos turguje, perkamu ir net premijomis įvertintu „rašytoju“, pasakojančiu savuosius kelionių įspūdžius ar meilės nuotykius.
Guostis galima tuo, kad kolei kas išlieka pastebimos ir apdovanojamos taip pat ir vertingos šiuolaikinės knygos, kad neprapuolė bendrame šurmulyje Alvydo Šlepiko romanas apie „vilko vaikus“, Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: Byla F 117“…..“, Justino Sajausko „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“.
- Baugiausia - dėl vaikų literatūros, kurios masiškai ėmėsi jaunos mamos, dailininkės, televizijos žvaigždutės... Dėl gerų jų ketinimų ir meilės vaikams neabejoju, tačiau egzistuoja juk ir atlikimo kokybė, formos reikalavimai. Baisu, kad auginamas tokių knygų vaikas formos luošumą ims suvokti kaip normą.
- Taip, visi vertybiniai kanonai išties formuojasi vaikystėje, todėl vaikiškų knygų atranka turėtų būti ypač kruopšti ir griežta tiek kokybės, tiek moralės požiūriu. Atrodytų, visa tai ir daroma - turime stiprius ir veiklius vaikų literatūros kritikus, turime išverstą į lietuvių kalbą pasaulio vaikų literatūros klasiką, puikių lietuvių autorių kūrinių. Tik štai kol už kultūrinį, tautinį ir moralinį vaiko ugdymą neišmoks jausti atsakomybės darželio auklėtojos ir pradinių klasių mokytojos, tol komercinė literatūra mūsų vaikus pasieks lengviau nei tikroji.
- Sovietiniais laikais buvo sakoma, kad literatūra pirmiausiai privalo būti socialinis veiksmas. Žinoma, su tuo, kad literatūra būtų dėl ko nors priverstinai įpareigota, mes nesutinkame, bet argi ji neturėtų būti laisvai įsipareigojusi kaži kam aukštesniam, kaip Maironis kad buvo laisvai įsipareigojęs lietuvybei?
- Kaip tik pailsę nuo sovietmečio priverstinų ideologinių pareigų nemaža dalis rašytojų šiandien mėgaujasi laisve ir apskritai niekam neketina įsipareigoti. Kiekvienos šalies literatūrai sveika turėti ir tokių, liūdniau, kad šiandien Lietuvoje jų yra daugiau nei įsipareigojusių, todėl sveika šių dviejų požiūrių kova paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau turime kalbėti ne tik apie kūrėjų ir skaitytojų bendruomenes, bet ir apie šalies, kultūros politikų suinteresuotumą. Štai sakoma, kad Lietuvos jaunimas netenka istorinės savimonės, praranda visumos jausmą, net ir pasaulio istorijos naratyvą, jaučia fragmentuotą, į visumą nesulimpantį būvį. Todėl esu įsitikinusi, kad visuomenės kultūriniu švietimu, gilesnių dalykų refleksija Lietuvai susirūpinti derėtų nedelsiant ir - valstybiniu lygmeniu. Pasimokyti to galėtume kad ir iš brolių latvių, sumaniusių Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui skirtą plačių užmojų literatūrinį projektą „Mes - Latvija. XX amžius“, kuriame dalyvaujantys trylika Latvijos rašytojų parašys trylika romanų, „pasidaliję“ savo tautos istoriją pagal esminius istorijos lūžio taškus. Svarbu yra tai, kad ši romanų serija - tikslinės programos „Nacionalinis identitetas“ dalis, o ją remia ne tik Kultūros kapitalo fondas, bet ir „Latvijos dujos“ bei stambus bankas. O tai reiškia, kad šis projektas - ne kaži koks marginalinis kultūrininkų užmojis, o valstybinės svarbos reikalas.
Būtų galima sakyti, kad mūsų rašytojai ir be panašaus projekto savuosius istorinius lūžio taškus jau yra aprašę, bet svarbu čia tai, kad į projektą latviai įtraukia įvairių kartų rašytojus, ir pačius jauniausius, gebėsiančius tuos pačius įvykius apsvarstyti iš skirtingų pozicijų. Tokiu projektu nacionalinis kontekstas sužadinamas bendruomenės sąmonėje, taip pat ne mažiau svarbi ir pasiųsta žinia, kad Latvijos valstybei visuomenės nacionalinė savimonė išties rūpi.
Nenoriu Lietuvos kultūros situacijos vaizduoti vien niūriomis, vilties neteikiančiomis spalvomis - taip pat ir Lietuvoje šiandien esama stiprių, šviesių, išmintingų asmenybių, sukuriama aukštos vertės meno kūrinių, tačiau mūsų šalies bėda ta, kad visa tai nustumiama į periferiją, o visuotinis dėmesys nukreipiamas vien į politikus, televizijos žvaigždutes ir kasdieninio turgaus realijas kaip į pirminės svarbos dalykus.
Sakoma, šiandien jaunimas junta autoritetų, iškilių, visuotiniais pavyzdžiais tapti vertų asmenybių badą. O ar ne todėl, kad tų autoritetų dairomasi vien po elitu vadinamų politikų ir šoumenų gretas, o tikrųjų, pavyzdžiais tapti vertų asmenybių visuomenės regos laukas paprasčiausiai nepasiekia?
- Buvo metas - lietuvių literatūra atliko tyliosios rezistencijos misiją, buvo laikotarpis, kai laukėme, kol literatūra „suvirškins“ mūsų sovietmečio patirtis ir užpildys tuščias, okupantų režimo Tautos sąmonėje paliktas dėmes... Kokią matytumėte svarbiausią nūdienos literatūros užduotį?
- Sąmoningai ar nesąmoningai, perkeltine ar tiesiogine prasme, tačiau literatūra neišvengiamai ir nepaliaujamai atlieka vieną savųjų užduočių - fiksuoja gyvenamą laiką ir įvardija tautos psichines būsenas. Šiuo požiūriu literatūra paprasčiausiai nemoka meluoti - jei rašytojai šiandien yra suglumę ir neatrandantys misijos nūdienos literatūrai, neišvengiamai apie šį suglumimą ir negebėjimą savęs atrasti ateities kartoms jų palikti kūriniai ir papasakos.
Neseniai amžinatvėn iškeliavusio istoriosofinių romanų rašytojo Petro Dirgėlos keturtomis epas pavadintas „Karalyste“. Juk ir be literatūros žinome, kad karalystė - geopolitinis darinys. O štai literatūra yra tam, kad žmonėms atvertų perkeltines šio žodžio prasmes, kad nepamirštume esant dar ir amžinąją, dangiškąją karalystę, taip pat - karalystę, glūdinčią kiekvieno mūsų viduje. Apie žemiškuosius karalius ir valdovus juk galime sėkmingai sužinoti ir iš laikraščių, o štai literatūra yra tam, kad neprarastume orumo ir savivertės, kad nenustotume patys sau būti valios ir galios turinčiais karaliais. Rodyti kelią į tą amžinąją karalystę - man regis, būtent ši literatūros misija yra svarbiausia ir amžina.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą