Vilkynės istorijos: gyvenimas tarp žvėrių

Tęsinys. Pradžia - liepos 19 d., išeina šeštadieniais

Į Dabrišiaus sodybą pramynė takus ir televizijos. Nuo jų sumanymų filmuoti vilkų gyvenimą viskas ir prasidėjo.

Vilkų šeima

Kai gimė tas sumanymas, vilkų pradėta ieškoti ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Laikančių prijaukintus vilkę ar vilką, gali surasti. Tačiau porom vilkų niekas nelaiko. Vilkę Kleopatrą aptiko kilpoje. Už tai, kad ją išlaisvino, ši buvo labai dėkinga. Parvežtą į Vilkynę, Kleopatrą uždarė ankštam aptvare. Kai ji pradėjo rujoti, Petras išsiruošė į Kauno zoologijos sodą, kuriame gyveno vilkas Šarkanas.

Pas jį į voljerą Kleopatrą įleido dviem mėnesiams. Šarkanas su Kleopatra bemat susidraugavo ir susiporavo. Kai Kleopatrą iš jo atėmė, vienišius ilgai kaukė, draskydamas sodo prižiūrėtojų širdis. Mat Kleopatra buvo jo vienintelė ir tikroji mylimoji.

Na, o ji jau Vilkynėje atsivedė penkis vilkiukus. Vieniša mama su vilkiukais - keturiom patelėm ir patinu - dar kurį laiką gyveno mažam aptvare. Vilkiukai buvo kiek dresuojami, ruošiant filmavimui.

Spyglė buvo gabi mokinė, tad jai net suteikdavo teises pasimėgauti laisve. Ji tokių progų nepraleisdavo. O štai Bailė ir Šilas augo, bet nieko ir neišmoko. Kai atkėlė mažojo aptvaro vartus, Bailė taip niekur ir neišėjo.

Kai vilkų gyvenimui buvo parengtas beveik 3 hektarų voljeras, pirmiausiai ten apsigyveno Šilas su dviem gabiomis seserimis. Trijulė čia jautėsi puikiai. O štai, kai čia įleido motiną Kleopatrą, ši jau nemokėjo gyventi dideliame aptvare. Jos psichika buvo pažeista, ir ji sukdavo tokius pat ratus, kaip tame mažajame - 5x5 m - aptvare.

Dar vėliau čia įleido ir Bailę. Prie sąlygiškos laisvės jau pripratę brolis ir seserys jos nepriėmė. Dar vėliau dukros, neatlaikiusios keisto motinos elgesio, Kleopatrą papjovė...

Vilkai turi griežtas gyvenimo taisykles - vienos vados vilkiukai niekados nesiporuos. Tad nuolat tenka ieškoti pašalinių vilkių ar vilkų. Dabar voljere gyvena jau trijų kartų vados. Į voljerą Petras, kaip prieš kelerius metus, jau drąsiai nebeįžengia. Bet į vilkų aptavarą permiegoti įleidžia žmones, kurie turi daug skolų.

"Dėl jų žmonės namuose nebegali užmigti. Pabuvę voljere, jie nemigos atsikrato. Žiūrėk, ir su skolomis reikalai susitvarko",- gudriai primerkęs akis, šypsosi žmogus, kuris labai daug žino apie vilkus.

Spyglė

Jau paūgėjus Kleopatros atsivestiems vilkiukams, į Vilkynę buvo atvežta Šerkšna. Tokia maža, suvargusi, triušių narve auginta vilkė. Spyglė tuomet gyveno kieme. Šerkšna bemat perprato taisykles, ir pataikaudavo Spyglei, kuri jai vadovavo, kur ir kada eiti ar neiti. Kadangi Šerkšna paklusniai vykdydavo Spyglės komandas, "šeimininkė" leido jai gyventi savo teritorijoje.

P. Dabrišius su siaubu prisimena filmavimo pradžią. Spyglė buvo paleista viena. Kilo daug nerimo, kai ji vis negrįžo. Tiesiog dingo. Ir filmuotojai, ir Petras lengviau atsikvėpė, kai pamatė Spyglę grįžtančią ir kažką laikančią nasruose. Kai ši pribėgo arčiau, visi pamatė, kad tai - ožka. Atitempusi į kiemą, Spyglė pradėjo ožką tąsyti tarsi žaislą.

Filmuotojai laimingi, o Petrui siaubas - juk su kaimynu turės "atsiteisti" dėl papjautos ožkos. Tačiau Spyglė ožkos nepapjovė ir net neįdrėskė. Beaugdama ji mėnesį gyveno su ožiuku viename narve.

Pasak Petro, toji ožka pas kaimyną laimingai gyvena iki šiol. Bet iš kiemo, kaip anksčiau, ji niekur nebeina - pamoką, kad gyvenimas už tvoros kupinas pavojų, ji gavo gerą.

Spyglė, gyvendama laisva, dažnai kam įvarydavo siaubą. Kartą žiemą ji patraukė per apledėjusį ežerą, ant kurio poledine meškere žvejojo žmogus. Pamatęs atlekiantį vilką, jis suakmenėjo. Spyglė, plest šalia, ir sėdi. O žuvis kimba. Žmogelis ištraukia žuvį ir atiduoda vilkei. Ši sumaumoja ir toliau sėdi.

"Kai žmogų išvadavome nuo baimės, šis dvi cigaretes iš karto surūkė", - juokiasi Petras.

O kartą Spyglė susidėjo su šunimi laika išmovė į kaimą. Jų kelyje pasitaikė medžiotojas.

Nors buvo ne vilkų medžioklės metas, išsigandęs medžiotojas nusitaikė į Spyglę, bet prašovė. Užtat sužeidė šunį. Spyglė su sužeista laika vis dėlto sugebėjo pabėgti. Vilkė, palikusi šunį saugioje vietoje, grįžo į kaimą ir pasigavo ėriuką, kurį tempė sužeistai laikai maitinti.

Petrą užklupo pasipiktinusių kaimiečių skambučiai. "Tavo vilkai mūsų gyvulius pjauna",- piktinosi jie. Petras išsiruošė ieškoti savo "bandos". Atrado sužeistą šunį, parsinešė, gydė.

O Spyglė buvo labai išsigandusi, nes suprato, kad virš jos stuburo praskriejusi kulka,- mirtis. "Nuo to karto ji labai bijo perkūnijos ir fejerverkų garsų",- sakė Petras.

Anonsas

Kitą šeštadienį - apie Petro Dabrišiaus gyvenimą tarp vabzdžių. O tiksliau - tarp bičių. Jis yra sukaupęs ir senoviškų avilių kolekciją.

Bus daugiau.

Gražina JUODYTĖ